- Sako, kad Baltijos šalių gyventojai yra labai santūrūs. Jūs šitame krašte jau esate pasirodęs – ar sutinkate su tuo?
- Jūs visiškai nesantūrūs – jūs atsakinėjot į mano pokštus ir nuolat mane pertraukinėjot savo pokštais. Juokas yra socialinis veiksmas ir kai salėje sėdi žmonės su tokiu pačiu humoro jausmu, gali įvykti stebuklas. Beje, man didelį įspūdį daro jūsų anglų kalbos gebėjimai – jūs labai greit pagaunate mūsų idiomas ir metaforas. Mano pasirodymas yra neblogas būdas pasitikrinti, kaip gerai mokate anglų kalbą – jeigu suprantate viską, ką aš kalbu, tuomet jūsų anglų kalba tikrai puiki.
- Žiūrovai Jungtinėje Karalystėje į kai kuriuos pokštus reaguoja kitaip, nei mes čia. Ar pritaikote savo pokštus užsienio publikai?
- Aš visada pasidomiu šalimi, į kurią pasirodyti važiuoju. Bandau ten atvykti bent jau diena anksčiau, kad pažinčiau vietinę kultūrą ir žmones.
Tikrai išsiaiškinsiu, koks yra lietuviškas Esekso merginų atitikmuo, sužinosiu ir kitus dalykus. Turiu visą klausimų, kuriuos užduodu vietiniams organizatoriams, prieš lipdamas į sceną, rinkinį.
- „Telegraph“ rašė, kad programoje „Funny Business“ atrodote kaip turtuolis, kuris tyčiojasi iš lenkų, lesbiečių ir išprievartavimo aukų. Kiek laiko užtruko, kad pasiektumėt tokį įvertinimo lygį?
- Komedija užsiimu 15 metų ir kasmet mano pasirodymai gerėja. Visad elgiausi taip, kad atrodyčiau savimi pasitikintis, bet viduje nesu toks – pokštą papasakoti nėra labai lengva. Žmonės dažnai pasakoja pokštus, kai desperatiškai nori kam nors patikti. Galbūt scenoje aš atrodau kaip visagalis snobas, bet giliai viduje suprantu, kad taip elgiuosi tam, kad mane mylėtų.
- Didelė jūsų pokštų dalis yra socialinė kritika. Esate žinomas visame pasaulyje, ar matote save kaip žmogų, kuris savo menu ir talentu daro pasaulį geresne vieta?
- Ne, tikrai ne. Komedija yra tik veidrodis, kuris parodo tamsiausias gyvenimo sritis, bet jis nepakeis visuomenės. Nežinau, ar koks nors pokštas yra ką nors pakeitęs. Gal tik kartą istorijoje, kai Kinijos imperatorius vos nenuvarė savo šalies į bankrotą, kai pastatęs Didžiąją kinų sieną sugalvojo, kad to negana, ir nusprendė dar ją ir nudažyti. Tik nuolatiniai pokštai apie tai, kaip siaubingai ji galiausiai atrodys, jį sustabdė.
- Bet ar gali pasaulio gerinimas tapti „stand-up“ komedijos tikslu?
- Tik ne man. Tada tai būtų nebe komedija, o pamokslavimas. Žmonės yra protingi ir greit suprastų, kad kažkas kitas yra pateikiama kaip pramoga. Kalbant apskritai, jeigu jau ateinat į „stand-up“ komedijos pasirodymą, tai moralinį kompasą palikit namie. Nors gyvenime man politinis korektiškumas yra labai svarbus dalykas, bet pasirodymuose jis yra visiškai nereikalingas.
- Savo pokštais esate supykdęs nemažai žmonių. Kaip nusprendžiate, kurios temos pokštai gali supykdyti žmones, o kurios – ne?
- Bet koks pokštas, bet kokia tema gali kam nors nepatikti. Man rodos, toks globėjiškas elgesys, kai juokauji apie vieną grupę, bet kitos net nelieti, yra įžeidimas tiems neliečiamiems žmonėms – tu tiesiog galvoji, kad jie negali iš savęs pasijuokti. Dauguma žmonių supranta, kas yra pokštas. Viskas priklauso nuo to, koks tavo tikslas – jeigu nori prajuokinti žmones, tuomet viskas galima, bet jeigu nori juos įžeisti, tai jau visai kitas reikalas.
Visad galvojau, kad jeigu myli savo darbą, tai tau niekad gyvenime nereikės dirbti. Komediją žmonės mėgsta visame pasaulyje ir jeigu kam nors atrodo, kad aš juokingas – aš su tuo sutinku. Jeigu kam nors nesu juokingas – vadinasi, jis ar ji taip pat teisūs. Jūsų asmeninis reikalas, kokį humorą labiausiai mėgstate. Nemanau, kad kada nors reikėtų atsiprašinėti už savo pokštus. Jeigu jūs taip lengvai ir greitai įsižeidžiate, tai kodėl ateinate į mano pasirodymą? Mane vis dar stebina žmonės, kurie ateina pasižiūrėti į mane ir įsižeidžia dėl vieno ar kito pokšto. Tai absurdas! Aš manau, kad duodu galimybę kiekvienam ir juokiuosi iš visų, nesvarbu, kuriai socialinei grupei žmogus priklausytų, dėl to man atrodo kvaila, kai žmogus įsižeidžia dėl vieno vienintelio pokšto.
- Ar sunku nulipus nuo scenos, nusiimti tą ciniko kaukę?
- Nėra lengva. Kartais, po septynių pasirodymų per savaitę, save pagaunu perkantį pieną ir tuo pačiu metu ironiškai komentuojantį kasininko veiksmus.
- Nemažai komikų mėgsta visą pasirodymą sukonstruoti apie vieną, įkvepiančią mintį. Kaip jūs sudėliojate savo pasirodymą?
- Aš kitoks – savo pasirodymą dėlioju kaip LEGO kaladėles. Daug daug skirtingų detalių, kurias sujungiu į vieną vienetą. Man taip paprasčiau – tokiu būdu aš galiu parašyti bent po truputį pasirodymo kasdien ir neprivalau laukti, kol apsireikš mūza. Net jeigu kyla kokia nors didelė idėja, aš, prieš prisėsdamas prie jos, suskaidau ją į mažesnes dalis.
- Sako, kad esate produktyviausiai ir daugiausiai dirbantis komikas. Koks tas darbas, kurį turi daryti komikas?
- Žinot, jeigu būčiau talentingesnis, tai neturėčiau tiek daug dirbti. Kita vertus, lyginant su kitais darbais, aš čia kaip ir nelabai išvis dirbu. Galiu dirbti dvi valandas per dieną. Kaip jau sakiau – rask darbą, kurį mėgsti, ir niekad nereikės dirbti. Kartais tenka daug keliauti ir tada gal ir galėčiau sakyti, kad sunkiai dirbu, tačiau vis tiek malonu pakeliauti ir atrasti naujas vietas.
