Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, kad šie pamąstymai paskatins jus pakeisti savo gyvenimo būdą į sveikesnį.

************************

Sutikčiau visą gyvenimą praleisti tamsoje, kad tik sužinočiau, kas yra šviesa. /Galilėjas Galilėjus/

Galilėjas Galilėjus (1564–1642) – italų mokslininkas, astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas, reikšmingai prisidėjęs prie astronomijos vystymosi.

Vėžio trasa

Legendinio amerikiečių plento dviratininko Lenso Armstrongo gyvenime pergalių netrūko. Nepaisant to, jog dauguma jų JAV Antidopingo agentūros (USADA) 2012-aisiais buvo paskelbtos negaliojančiomis, vienos ir, ko gero, pačios svarbiausios pergalės iš sportininko neatims niekas: tai nugalėtas vėžys. Jį pastebėti buvo nelengva: ligos simptomai pasiklydo tarp įprastų kasdienių sportininko traumų. Ilgą laiką auglys tylutėliai augo ir plito...

Sportas jam visada buvo svarbiausias: aktyvus, energijos nestokojantis vaikas niekaip negalėjo pasirinkti, kuriai sporto šakai atsiduoti – vienu metu jis lankydavo bent kelis užsiėmimus. Treniruotės nuo ryto iki vakaro, nuolatinės smulkios traumos, sumušimai, raumenų skausmai Lensą Armstrongą lydėjo visą gyvenimą. Jis ne tik nuolatos stengdavosi išnaudoti visas savo kūno galimybes, bet ir vis plėsdavo jas, keldavo sau naujus iššūkius, tikslus, nepaisydamas pasekmių. Skausmas vienoje ar kitoje kūno vietoje tapo bemaž nuolatiniu palydovu, kartais netgi neva įrodančiu, jog laikas nešvaistomas veltui, jog daromas progresas.

Galbūt tokie įpročiai ir nulėmė, kad ilgą laiką Lensas nepastebėjo pavojingos ligos simptomų: peršalimus „nurašydavo“ treniruotėms lauke, galvos skausmą – ilgoms ištvermės varžyboms, patinimus ir mėlynes – kasdieninėms treniruotėms. Netgi kruvinas kosulys nesulaukė didesnio sportininko dėmesio.

– Tokia profesionalių sportininkų kasdienybė – treniruotės turi savo kainą, tad dėl pasunkėjusio kvėpavimo, galvos bei raumenų skausmų aš tiesiog apkaltindavau jas. Pas gydytoją nenoromis nuėjau tik įtikintas savo kaimyno, gydytojo. Tuo metu viena mano sėklidžių jau buvo ištinusi trigubai, nebegalėjau sėstis ant dviračio. Kai sulaukiau diagnozės, vėžys jau buvo išplitęs į mano pilvą, plaučius ir smegenis, taigi, manau, nepameluosiu pasakydamas, jog buvau prastos formos.

Sakoma, kad profesionalūs sportininkai – kitokie žmonės, kad sunkumus jie pasitinka nusiteikę kovoti ir nugalėti, tarytum sporto varžybose. Ilgi disciplinos metai neabejotinai padaro didžiulę įtaką žmogaus charakteriui, tačiau pirmoji Lenso reakcija į gydytojų verdiktą niekuo nesiskyrė nuo „paprastų žmonių“:

– Kaip jaučiausi? Turbūt taip pat, kaip bet kas, sulaukęs vėžio diagnozės, – buvau ištiktas šoko. Juk aš – jaunas ir sveikas, mano sporto rezultatai buvo aukščiausios klasės ir vis gerėjo, ir štai staiga –vėžys. Nerimavau, kad prarasiu visa, ką buvau pasiekęs. Atvirai pasakius, bijojau netekti paties gyvenimo. Nežinojau, kaip visa tai pasakyti mamai, buvau piktas ir išsigandęs, o vienintelė mintis, kuri sukosi galvoje, buvo banali: „O Dieve – aš mirsiu!“.

Kaip ir įprastame gyvenime, taip ir ligoje pagrindinė įkvėpėja ir visa ko organizatorė buvo Lenso mama. Nuo pat mažų dienų Lensas buvo auginamas taip, kad apie jo pasiekimus išgirstų visi. Kai jis pradėjo lenktyniauti, mama, nors ir turėdama itin menkas pajamas, ne tik visuomet rasdavo būdų, kaip gauti tinkamos įrangos, naujesnį dviratį, bet ir nepritrūkdavo kantrybės rūpintis, jog lenktynių dieną Lensas būtų puikios formos ir tinkamai nusiteikęs. „Jei negali tam skirti šimto procentų savo jėgų, tau nepavyks“, – sakydavo ji. Taigi Lensas nuo mažens žinojo, kas yra tikras atsidavimas.

Aukso metai sportininkui prasidėjo 1993-iaisias, kai Osle, Norvegijoje, jis laimėjo pasaulio čempiono titulą. Lensas tapo vienu jauniausių pasaulio čempionų bendro starto lenktynėse. Tai buvo kertinis žingsnis vaikino karjeroje, vainikavęs visus sunkių treniruočių metus.

– Mano mama su manimi buvo ir tada, Osle. Man tapus čempionu, mes kartu susitikome su Norvegijos karaliumi. Jautėmės nugalėję pasaulį. Atrodė, jog sunkūs laikai – jau praeityje. Daugiau jokių didelių iššūkių. Ir štai tada atsirado vėžys.

Džiaugsmas dėl pergalės truko neilgai, tačiau, tiesą sakant, ir apie mirtį galvoti nebuvo kada – diagnozė nepaliko laiko apmąstymams. Ketvirtos stadijos vėžys turėjo būti operuojamas kuo greičiau. Būtent čia ir atsiskleidė tikroji, kovingoji Lenso charakterio pusė – jis nusiteikė pergalei, ir nauju sportininko šūkiu tapo „žinojimas yra galia“. Ištisomis dienas jis, drauge su savo mama ir kitais artimaisiais, ieškojo informacijos apie vėžio gydymą, naujausius vaistus bei jų kombinacijas, tyrinėjo įvairiausias nuomones ir jų pagrįstumą, kol galiausiai apsisprendė, koks gydymas bus tinkamiausias jam.

Standartinė sėklidžių vėžiui gydyti skiriama chemoterapija yra trijų vaistų – bleomycino, etoposido ir cisplatino/platinolio – kokteilis. Tačiau viską nuodugniai apsvarstęs, Lensas Armstrongas nusprendė rinktis alternatyvią, kur kas rečiau skiriamą terapiją – etoposido, ifosfamido ir cisplatino mišinį. Atsisakyti bleomycino paskatino siekis išvengti plaučių toksiškumo, kurį šis vaistas gali sukelti. Toks sprendimas, ko gero, išgelbėjo ne tik Lenso gyvybę, bet ir tolimesnę karjerą. Jos, beje, dviratininkas nė neketino atsisakyti, nors sunkiais gydymosi mėnesiais ir pats sunkiai betikėjo, jog kada nors dar pavyks kirsti finišo liniją.

Be lig šiol siaubingus prisiminimus sportininkui keliančios chemoterapijos, jam buvo atliktos ir dvi operacijos. Vienos metu turėjo būti pašalinti smegenyse susiformavę augliai – ši procedūra Lensui kėlė daugiausia nerimo. Jis niekaip negalėjo priversti savęs pasitikėti chirurgais – būtent tada jis vis dažniau galvodavo apie artėjančią mirtį. Pozityviai nusiteikti nepadėjo ir gydytojų prognozės – jam buvo pasakyta, jog tikimybė išgyventi nesiekia nei 40 %, nors iš tiesų ji buvo dar gerokai mažesnė.

– Mano karjerai atėjo galas. Chemoterapijos mėnesiai buvo žiaurūs. Vargiai betikėjau, jog kada nors dar atsisėsiu ant lenktyninio dviračio. Buvo metas, kai negalėjau valgyti, negalėjau žiūrėti televizoriaus, negalėjau netgi atplėšti voko.

Vis dėlto Lenso atveju pasitvirtino posakis „tamsiausia valanda yra prieš aušrą“: po sunkiausio etapo, chemoterapija pradėjo veikti, vėžys ėmė trauktis. Praėjus metams, Lensas vėl atrado jėgų sportui – pamažu ėmęs treniruotis, jis vėl pradėjo ruoštis lenktynėms. Tačiau ėjosi sunkiau, nei Lensas tikėjosi, ir, nepaisant didžiulių pastangų bei šeimos palaikymo, pirmosios varžybos virto visiška nesėkme. Lensas iškrito jau antrąją varžybų, kurios turėjo tęstis daugiau nei savaitę, dieną, ir prisiekė sau daugiau nebelenktyniauti.

– Visiškai neturėjau jėgų. Vos grįžęs į Teksasą (JAV), pasakiau savo sužadėtinei Kik ir agentui Bilui Stapletonui, kad pasitraukiu iš sporto. Kai taip ilgai gyveni nuolatos jausdamas į nugarą kvėpuojančią mirtį, ima atrodyti, kad nusipelnei likusias dienas praleisti atostogaudamas. Pamažu aš pavirtau veltėdžiu: dienas leisdavau žaisdamas golfą, gulėdamas ant sofos ir žiūrėdamas televizorių.

Tokiam gyvenimui galą padarė Kik, vieną dieną pareiškusi, kad Lensui tiesiog privalu nustoti gulinėti ir nieko neveikti:
– Tąsyk aš iš tiesų pabandžiau įsivaizduoti, kaip atrodys tolimesnis mano gyvenimas, ir man tai nepatiko. Dienoms bėgant, mano pasiryžimas pasitraukti iš sporto vis silpnėjo, ir mano agentas Bilas visai nesunkiai įtikino sudalyvauti paskutinėse – atsisveikinimo – varžybose, JAV profesionalų čempionate.

Taip du ryžtingai nusiteikę draugai išvyko ruoštis į Arizoną (JAV): čia kiekviena diena buvo pasitinkama su nauju iššūkiu, nauja trasa, nauju maršrutu. Pirmąsias dienas spyriojęsis Lensas pasakoja po kurio laiko pasiekęs tą momentą, kai vėl prisiminė, koks jausmas būti stipriu, būti nenugalimu. Tai buvo akimirka, įrodžiusi, jog sportininko dvasia – nepalaužiama:

– Vieną šaltą, lietingą dieną mes išsiruošėme į šimto mylių kelią, už kurio laukė Byčo kalnas. Važiavome lyjant, ir tuo metu, kai pasiekėme kalno papėdę, aš jau buvau kiauriai permirkęs ir nemenkai nuvargęs. Nepaisydamas nekokios savijautos, tiesiog atsistojau ant pedalų ir pradėjau minti. Kiekvienas ratų apsisukimas, kiekvienas pedalo spustelėjimas kėlė man didžiulį pasitenkinimą, kūną pamažu užliejo šiluma. Būtent šis kopimas į kalną manyje kažką išlaisvino.

Kol myniau viršun, galvojau apie savo gyvenimą – apie vaikystę, ankstyvas lenktynes, apie savo ligą ir tai, kaip pasikeičiau. Kai manęs susilaukė, mano mama buvo septyniolikos, o su mano tėčiu išsiskyrė po dvejų metų. Niekas negalvojo, kad mudu kada nors būsime ko nors verti, bet mama buvo įsitikinusi priešingai, ir užaugino mane vadovaudamasi viena taisykle: „Paversk kiekvieną kliūtį galimybe“.

Kopdamas į Byčo kalną, Lensas galvojo, ar dar turi tai, ko reikia norint dalyvauti varžybose – ar kūnas ne per daug sužalotas, ar dar yra iš kur pasisemti jėgų ir įkvėpimo:

– Tada pamačiau keistą vaizdą. Ant gatvių vis dar buvo užrašytas mano vardas. Dviračio ratai riedėjo nublukusiomis geltonomis ir baltomis raidėmis. Jos tarytum šaukė: „Pirmyn, Armstrongai! Pirmyn!“ Pasiekiau viršūnę. Ramiai sustojau žinodamas, kad aš – vėl lenktynininkas.
Grįžti į lenktynių trasą nebuvo paprasta. Tolimesnė Lenso karjera turėjo daugybę pakilimų ir nuosmukių, tačiau laikui bėgant sportininkas vis stiprėjo, vis rečiau pasiduodavo silpnumui.

1999-aisiais Lensas ne tik pradėjo pergalių „Tour de France“ maratoną, trukusį septynerius metus, bet ir buvo pripažintas geriausiu pasaulio atletu. Vėl atgimė jėgos, ir daugiau nei dešimtmetį Lensas buvo tarp planetos geriausiųjų:

– Mėgavausi kiekviena ant dviračio praleista diena. Pasiėmiau jį ir į mudviejų su Kik vestuves. 1999-aisiais „Tour de France“ apdovanojimų ceremonijoje atsiimdamas nugalėtojo taurę, buvau apimtas ekstazės. Nušokau nuo pakylos ir nubėgau į tribūnas pabučiuoti savo žmonos. Fotografai apsupo mane, o aš ėmiau ieškoti savo mamos. Galiausiai minia prasiskyrė, ir aš puoliau jai į glėbį. Žurnalistai būriavosi aplink mus, ir kažkas paklausė, ar, mamos nuomone, mano pergalė buvo netikėta, nerealistiška.

„Visas Lenso gyvenimas – nerealus“, – tąsyk pasakė ji. Tiesa, mano pergalė prieš vėžį man lig šiol reiškia žymiai daugiau, nei bet kokie sportiniai laimėjimai. Ji leido man sustiprėti, užaugti, ji leido pajusti, kas iš tiesų yra kova.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (18)