Kurį laiką man tai tiko, suprantu, kad reikia pažinti žmogų prieš žengiant svarbų žingsnį, tačiau aš tai jau buvau padariusi. Tai padarė ir jis. Mes abu kalbėjom apie ateitį, apie ateities planus, kaip kursime gyvenimą, šeimą. Tik... Anot jo, jis dar buvo nepasirengęs. Kilo elementarus klausimas: nepasirengęs kam?
Neplanuoju po vestuvių iškart turėti vaikų, ko, jis, beje, labai nenorėjo. Tiesiog norėjau ir maniau, kad laikas žengti kitą žingsnį. Aš esu moteris ir kas ką bešnekėtų, man santuoka svarbi, kaip ir kiekvienai. Visos mes norime būti tos vienintelės. Man tai suteikia saugumo jausmą, pasitikėjimą.
Galų gale, sakykit, ką norit, pakeičia ir statusą (turiu omenyje ir teisinį aspektą). Tu nesi tiesiog mergina, kitaip tariant, sugyventinė, esi žmona. Aš tokia ir norėjau būti, bet draugo delsimas vedė prie minties, kad galbūt jis to nenori. Žodis „nepasirengęs“ man asocijavosi su žodžiu „nenori“. Nenorėjau jo spausti, bet supratau, kad taip toliau gyventi nebegaliu, norėjau kažką keisti, negalėjau taip „stovėti“.
Pradėjau jaustis blogai, piršosi mintis, kad būtent aš jam netinku, kad jis vis dar kažko ieško, nesijaučia užtikrintas, kad būtent aš esu NE TA. Negalėjau toliau taip gyventi, todėl pribrendo laikas rimtam pokalbiui.
Niekada nenorėjau būti ta, kuri maldaus, kad ją vestų, kuri šantažuotų ar „įsistatytų“ vaiką. Nenorėjau spausti ar dar kitaip versti vyro. Norėjau, kad vyras pats ryžtųsi šiam žingsniui, kad jis to norėtų. Deja, supratau, kad mano situacijoje taip nebus. Pokalbis truko ilgai. Žinoma, draugas prašė, kad nesiskirtumėm, sakė, kad jei man svarbus popieriukas, galim susituokti tuoj pat. Bet man reikėjo ne to. Jei būčiau sutikusi, visa tai būtų grasinimo pasekmė. Pasiūliau jam padaryti pertrauką, leidau susivokti, ko išties nori. Išsikrausčiau iš mūsų bendrų namų.
Turbūt vis dėlto aš ir nebuvau jam ta vienintelė. Praėjus pusmečiui, susipažinau su kitu vyru. Po pusmečio pažinties jis man pasipiršo. Viskas buvo tarsi pasakoje. Susituokę esame jau ketverius metus. Gyvename laimingai, keliaujam, pramogaujam. Esame partneriai – vyras ir žmona. Patikėkit, tai nuostabus jausmas. Buvęs draugas, regis, greit taip pat „pribrendo“. Kiek žinau, nuo manęs neatsiliko ir pakankamai greit atšoko vestuves.
Merginos, noriu Jums palinkėti negaišti laiko su vyrais, kurie jums negali pasiūlyti ateities. Nepasirengę yra tie, kurie išties to nenori. Protingas, save gerbiantis ir mylintis vyras tikrai nedels ir neleis jaustis merginai prastai, kad ir kokia būtų to išraiška. Būkit ramios, tikrai atsiras vyras, žiūrintis į Jus rimtai ir galintis Jums pasiūlyti ateitį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Jaunystė, beribis pokyčių noras, rimtų santykių baimė ar akimirką aptemęs protas – ne vienam žinomi pasiteisinimai, dėl kurių širdžiai artimas žmogus staiga tampa nereikalingas. „Galvojau, kad atsiras geresnis variantas“ – neretai teisinamasi, nors to, deja, vėliau tenka gailėtis. Klausiame Jūsų – ar jums teko graužtis dėl pasakyto „ne“ savo buvusiajai ar buvusiajam? Papasakokite ir už tai Jums gali atitekti du visos dienos bilietai (įrangos „Premium“ nuoma įskaičiuota) į „Snow areną“ Druskininkuose.
Rašykite spausdami čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pasakiau ne“. Jūsų anonimiškumą garantuojame.