Jau po pirmo pusmečio S. Lisausko karjeros trajektorija įspūdingai šovė į viršų. Pasak paties pašnekovo, jam buvo patikimos tokios užduotys ir atsakomybė, kurios negaudavo net ir kelerius metus toje bendrovėje praleidę vyresnieji jo kolegos.
Atrodytų, kad Simonui pasisekė atsidurti tinkamu metu tinkamoje vietoje. Ne visai. Kalbantis su S. Lisausku aiškėja, kad būdamas vos 27-erių metų amžiaus jis yra perpratęs bendravimo ir vadovavimo ypatybes, kurios kartais kelia sunkumų kur kas didesnę patirtį sukaupusiems keturiasdešimtmečiams vadovams. Pavyzdžiui, S. Lisauskas tvirtai tiki, kad verslas pirmiausia yra paremtas žmonių santykiais ar kad daugelis darbuotojų gali pasiekti geresnių rezultatų, jei jiems aiškiai išsakomi lūkesčiai ir sukuriama motyvacija.
Tad paties S. Lisausko pavyzdys greičiau demonstruoja tai, kas atsitinka, kai gabus žmogus atsiduria tinkamoje organizacijoje, kurioje turi palaikymą ir gali įgyvendinti savo idėjas. O viskas prasidėjo nuo sprendimo važinėti dirbti į Kauną.
- Ligšiolinėje tavo karjeroje itin svarbus vaidmuo teko Kaunui. Papasakok, kodėl?
– Kaunas tapo karjeros galimybe. Siūloma pozicija buvo sudėtinga, bet labai įdomi. Tiesa, pasakymas „išvažiavau“ dirbti į Kauną ne visai tikslus – visą laiką gyvenau Vilniuje, todėl kas dieną po kelias valandas tekdavo praleisti kelyje. Dabar šių kelionių kartais net pasigendu, nes tai buvo labai patogus metas apgalvoti dienos tikslus ir suplanuoti darbus. O grįžtant atgal – pergalvoti, ką galėjau daryti kitaip ar būtų galima papildomai padaryti vienu ar kitu klausimu.
- Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos šis pokytis mažų mažiausia atrodė neįprastai: juk kaip gali žmogus, įpratęs „sėdėti“ prie kompiuterio, ryžtis vadovauti dvidešimt penkių žmonių komandai?
- Tačiau visada žinojau, kad turiu reikalingų įgūdžių, kad galbūt nesu tas, kuris daug šneka, bet visada sugebu įžvelgti tam tikrų dalykų priežastis. Keistai atrodžiau ir savo komandai. Ji gavo jauną vadovą, kuris iškėlė naujus tikslus ir reikalavimus, privertė viską pergalvoti iš naujo ir keisti susiformavusius darbo metodus. Pokytis buvo sunkus, bet būtinas ir po jo galėjome džiaugtis puikiais rezultatais.
- Tai ne vienintelis drąsus tavo sprendimas – prieš ketvertą metų įveikei neįtikėtiną distanciją Alpėse. Kaip kilo mintis dalyvauti varžybose?
– Tai buvo tikra avantiūra. Ilgiausia distancija, kurią iki tol buvau nubėgęs, sudarė 8 km. Bet pagalvojau, jei galiu nubėgti 8 km, tai galiu ir visus 68 km. Tai man būdinga – priimu greitus ir ambicingus tikslus, tuomet sudarau detalų planą, kaip tai pasieksiu. Iki šiol tokia taktika pasiteisino tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesinėje srityje.
Bėgimas įvyko birželio mėnesį, į jį užsiregistravau sausį, tad iš viso turėjau 5 mėnesius jam pasiruošti. Sudariau mitybos ir treniruočių grafiką, to pakako, kad su kolega trasoje visiškai nenusibaigtume ir finišuotume tarp 75 proc. visų finišą pasiekusių bėgikų.
Nuo to laiko ilgų nuotolių bėgimas, ypač kalnuose, tapo mano pomėgiu. Jau yra tekę įveikti ne vieną maratono distanciją, o praėjusiais metais dalyvauti varžybose kalnuose Šveicarijoje. Trasos ilgis siekė 47 km, startas buvo maždaug 1 km aukštyje, o finišas – 3 km aukštyje, todėl visą laiką teko bėgti į kalną. Šioms varžyboms jau buvau gana gerai pasiruošęs ir savo amžiaus grupėje užėmiau 7 vietą iš 18 finišavusiųjų. Kaip mėgėjui, tai gana aukštas rezultatas.
- Kai kas paklaustų, dėl ko taip kankiniesi?
– Visą laiką mėgau save „paspausti“ ir taip patikrinti, kur yra mano riba. Šiaip bėgimas man yra visiška meditacija. Trečdalį darbinių sprendimų padarau bėgdamas. Per savaitę tam skirdavau apie 7-8 val., dabar šiek tiek mažiau, nes plaukioju ir lankau alpinizmą. Artimiausių metų tikslas yra sudalyvauti triatlono varžybose. Netikiu tais žmonėmis, kurie neturi mėgstamo užsiėmimo po darbo ir ypač tokiais, kurie tvirtina, kad mėgstamiausias jų užsiėmimas – tai darbas. Reikia turėti kažkokią sritį, visiškai nesusijusią su darbu, kuri padėtų atsiriboti nuo kasdienės veiklos ir praplėstų akiratį.
- Grįžtant prie tavo darbinės patirties, kokį svarbiausią dalyką išmokai?
– Kad didžiausią dėmesį ir prioritetą reikia skirti ne tiems žmonėms, kurie pagal savo rezultatus yra vidutiniokai, o lyderiams. Gavau gerą pamoką, kai komandoje visas dėmesys buvo skiriamas tik prasčiausius rezultatus rodžiusiems darbuotojams, o geriausieji buvo palikti šešėlyje. Taip labai greitai prarandamas pasitikėjimas ir darbo rezultatai pradeda kristi žemyn. Todėl niekada nereikia pamiršti geriausių žmonių ir visada stengtis jiems atsidėkoti už gerai atliktą darbą.
- Ar yra tekę atsisveikinti su darbuotojais, kurie nerodė gerų rezultatų?
– Teko. Vis dėlto džiaugiuosi tuo, kad reikėjo atsisveikinti su kur kas mažesniu žmonių skaičiumi negu atrodė iš pradžių. Tai buvo geriausias įrodymas, kad daugelis žmonių gali keistis ir keisti savo darbo metodus, net jeigu jie yra išdirbę 20-25 metus. Aišku, prieš tai reikia žmogui labai aiškiai pasakyti, ką jam reikia padaryti ir kokio rezultato iš jo tikimasi, per kiek laiko tai turi įvykti.
Kuo toliau, tuo labiau esu įsitikinęs, kad kiekvieno verslo pagrindas yra žmonės ir žmogiški santykiai. Jie turi būti geri. Geri santykiai nėra bandymas įtikti ar pasakytų komplimentų kiekis, bet tinkamoje vietoje ir tinkamu metu pademonstruotas grįžtamasis ryšys.
Iš kitos pusės supratau ir dar vieną dalyką – tai, kad žmogus išeina iš organizacijos, nebūtinai yra blogas dalykas. Galbūt tai kaip tik geresnis sprendimas tiek jam, tiek organizacijai. Labai svarbu, kad organizacijos tikslai ir vertybės būtų priimtinos darbuotojui, nes tokiu atveju rezultatai taps kur kas lengviau pasiekiami.
- Ką iš savo vadovavimo patirties įvardytum kaip sunkiausią dalyką iki šiol?
– Įsiliejant į naują komandą visada iškyla įvairių žmogiškųjų niuansų, nesusikalbėjimo. Tokiu atveju niekada nedarau skubotų sprendimų ir pirmiausia labai atidžiai visų klausausi ir stengiuosi susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie esamą situaciją.
Sunkiausia organizacijoje įgyvendinti ne struktūrinius, o vertybinius pokyčius, pakeisti žmonių nuostatas. Dažnai, daugybę metų dirbant pagal vienokius metodus sudėtinga pereiti prie kitų, tam nėra motyvacijos, iškyla klausimų, kam apskritai to reikia. Norint sukurti naują produktyvią aplinką būtina įtraukti motyvuotus specialistus ir skatinti visus, kurie nori ir gali siekti daugiau. Per tam tikrą laiką taip „išjudinami“ visi komandos nariai.
Jei nori imtis pokyčių, turi tai labai aiškiai deklaruoti žmonėms, išsamiai apibūdinti kiekvieną plano, kurį ketini įgyvendinti, etapą. Tai reikalinga tam, kad pelnytum žmonių pasitikėjimą ir kad žmonės vėliau nesakytų, jog apie tuos procesus jie nebuvo informuoti ir jiems nebuvo pasiruošę. Bet koks pokytis realybėje pirmiausia turi įvykti galvoje.
- Šiuo metu esi atsakingas už maždaug 180 draudimo konsultantų veiklos rezultatus. Kaip dėl to pasikeitė tavo darbo metodai?
– Mano vadovas yra pasakęs, kad didžiausias pokytis yra pradėti vadovauti 4 žmonių komandai, kiek mažesnis pereiti prie vadovavimo 30 žmonių, dar mažesnis – imti vadovauti keliems šimtams žmonių. Dabar mano atsakomybės ribos gerokai išaugo, bet ambicija ženkliai pagerinti veiklos rodiklius išliko ta pati, pagrindiniai darbo metodai taip pat nepasikeitė.
Šiuo metu tiesiogiai dirbu su kitais 10 pardavimų vadovų, turinčių mažesnes savo komandas. Su visais nuolatos bendrauju, todėl per savaitę automobiliu įveikiu bent po 600 km atstumą. Aišku, kai tavo komanda tokio dydžio, tai bendrauti tiesiogiai su kiekvienu jos nariu tampa labai sudėtinga, bet stengiuosi tai daryti kuo dažniau. Tiesioginis bendravimas man labai svarbus.
Kadangi bendrovės skyriai, kurių veikla rūpinuosi, yra įsikūrę įvairiuose miestuose ir miesteliuose, per pirmuosius darbo mėnesius man yra nutikę ir kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kartą nuvažiavęs į Kelmę garsiai paklausiau, kaip sekasi Jurbarko skyriui. Visiems tuo metu buvo juokinga. Bet supratau, kad jei taip toliau, tai kolegos ims nerimtai mane vertinti, tad greitai teko susiimti.
- Kokie dalykai tave labiausia motyvuoja dabartinėje darbovietėje?
– Yra du dalykai. Jie abu galiojo visais mano karjeros etapais. Pirmas yra tiesioginio vadovo įsitraukimas. Visada, kai tik ateidavau pas savo vadovą ir pasakydavau, kad man reikia dešimties minučių, laiko atsirasdavo. Tavo tiesioginio vadovo dėmesys ir rūpimų klausimų sprendimas yra labai svarbus aspektas.
Kitas dalykas, kuris pradžioje mane stebino, tai kad visos idėjos ir iniciatyvos, kurias siūlai ir nori įgyvendinti, priimamos labai noriai ir didžioji jų dalis iš tiesų virto realybe. Sakyčiau, kad buvo priimta ir įgyvendinta apie 90 proc. visų mano siūlymų.
Galimybių kurti, kas man yra labai svarbu, čia turi užtektinai. Nors iš išorės gali atrodyti, kad „Lietuvos draudimas“ yra gremėzdiška ir nelanksti organizacija (kai kuriose srityse mes tokie esame ir reikia nebijoti to pripažinti), kūrybinės laisvės čia tikrai pakanka. Vien ko vertas faktas, kad dar būdamas praktikantu turėjau progą nueiti į valdybą ir pristatyti savo idėjas.
- Kokį patarimą duotumei žmonėms, kurie renkasi savo karjeros kelią?
– Reikia suprasti, ar toje organizacijoje ir konkrečioje pozicijoje esi tinkamas. Renkantis darbovietę pirmiausia rekomenduočiau dėmesį atkreipti į jos vadovus. Juk teks dirbti ne su darbovietės logotipu, o su ten esančiais žmonėmis. Tada reikia atsakyti į klausimą, ar tos įmonės vadovas galės būti tau autoritetas, ar su juo lengvai rasi bendrą kalbą, ar kritinėje situacijoje sulauksi jo palaikymo.
