Mano vyras – užsislėpęs narcizas. Pradžioje to nesupratau, šiai dienai nebeturiu abejonių. Tipinis elgesys mūsų šeimoje – jis visais įmanomais būdais vengia atsakomybės už savo elgesį, pastoviai ieško kaltų, o jei dar pasijaučia“ įvarytas į kampą“, meta paskutinį kozirį – tai tu mane privertei taip pasielgti!
Mėgsta menkinti šalia esantį – t.y. mane. Santykius sugeba taip sukontroliuoti, jog pradedi elgtis pagal jo norus, o kai pasijaučiu marionetė ir bandau protestuoti, priverčia jausti kaltę dėl to, kad santykiai nesiklosto. Visiškai nepriima jokios kritikos. Vertina kaip kažkokį pažeminimą savo.
Labai sudėtingas bendravimas ir ne tik man, visiems aplinkiniams. Draugų vos vienas kitas, ir su jais bendravimas mažas. Su nepažįstamais žmonėmis apskritai sunkiai bendrauja, o jei bando bendrauti, tuomet būna ne savim, lyg kažkuo daugiau pasiekusiu nori pasirodyti. Kažkokiam kiaute užsidaręs.
Problema ta, kad su savo tokiu elgesiu tiesiog sugriovė geriausius jausmus jam. Pradėjau svarstyti apie skyrybas. Šiuo metu jau 3 savaitės, kaip gyvename atskirai, tai buvo mano sprendimas. Jis dažnai sakydavo, jog gyvena kartu, nes tiesiog kito pasirinkimo neturi. Ir taip kaskart, kai susipykdavome.
Po kurio laiko pasirašydavo, sakydavo jog iš piktumo taip kalba. Turime du vaikus, tie konfliktai ir įtampa privedė prie tokio sprendimo. Jis nori grįžti į šeimą, rodo dėmesį, rūpestį, tačiau mane stabdo baimės, jog vėl bus tas pats...
Labai reikia profesionalaus patarimo kaip sutarti, palengvinti bendravimą su tokiu žmogumi. Ir ar galima jam padėti? Ar įmanoma, kad toks žmogus nors kiek pasikeistų? Savo tokiu būdu, jis tiesiog atstumia nuo savęs žmonės, sau ir aplinkiniams apsunkina gyvenimą.
