„Atidavusi“ visą save renginiui ir vos stovėdama ant kojų, su komanda vis dėlto nusprendžiau daryti „afterį“. Taigi, mes – sausakimšam bare. Mane šokti kviečia dar ir dar vienas vyras, kol atsiduriu neturinčio kur dėti energijos supermeno rankose.
Šios mane švysteli taip aukštai, kad akimirką sklendžiu ore. „Stora“, – taria jis man ir, po akimirkos susivokęs, užsidengia burną. Sako, neblaivus žmogus būna nuoširdus. Akivaizdu, kad baleto nešoksiu, modeliu taip pat nebūsiu. Dar galbūt gimdysiu vaikus arba sutriks sveikata – tada ilgam ar laikinai prarasiu „prekinę išvaizdą“.
Paauglystėje po sudėtingos operacijos priaugau daug svorio ir iš vyrų apie save prisiklausiau skaudžių dalykų. Tuomet badaudavau iki alpimo ir vėl persivalgydavau. Vėliau akyse sunykdavau įsimylėjusi arba praradusi man svarbų vyrą ir vėl papilnėdavau, kai pasijausdavau abejinga savo gyvenimui.
Šį kartą supermenui palinkėjau gero vakaro ir nuėjau sudainuoti karaoke. Vis dėlto nusprendžiau parašyti šitą įrašą, nes akimirką pasijutau blogai ir žinau, kad taip jaučiasi daugybė moterų.
Neatpažįstamai pakeisti išvaizdą tereikia trijų mėnesių ir noro, o tapti pagarbiu žmogumi kartais neužtenka vieno gyvenimo. Gal ir gerai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!