Vidutinio dydžio kalytė prieš du mėnesius apsigyveno prie geležinkelio pervažos, kur tuo metu dirbo geležinkeliečiai. Kalytė kiauras dienas tupėdavo ant geležinkelio bėgių, o išgirdusi atriedantį traukinį tingiai pasitraukdavo į šalį, tačiau šiam nuvažiavus ir vėl įsitaisydavo ten pat. Molė stebėjo kiekvieną prie pervažos stabtelėjusią mašiną, kraipydama nosį uodė jos kvapą, tačiau supratusi, kad kvapas nepažįstamas tingiai paguldydavo galvą ant priekinių letenų.
Molė šuniško instinkto vedina nesitraukė iš tos vietos, kurioje išsiskyrė su savo šeimininku. Ji laukė nuo ryto iki vakaro – ir taip kasdien, ilgus du mėnesius. Maisto jai atveždavo geležinkeliečiai, kurie man ir papasakojo, kad vieną dieną prie pervažos privažiavo mašina, išlipęs vairuotojas atidarė galines dureles, už pakarpos ištraukė šunį ir nurūko savo keliais. Geležinkeliečiai buvo per toli, kad įsidėmėtų automobilio numerius ar išspardytų niekšo, išmetusio savo šunį, užpakalį.
Vieną vakarą, iš darbo grįždama namo, pastebėjau, kad Molė netrukus susilauks šunyčių. Sustojusi prie pervažos atidariau automobilio dureles ir pakviečiau ją vidun. Kalytė sunkiai pūškuodama priėjo ir paklusniai užsiropštė ant galinės sėdynės. Kol važiavom namo, ji ramiai tupėjo ir žiūrėjo į tolstančius bėgius pro galinį langą. Neturėjau jokio plano, ką darysiu su Mole – mūsų namuose gyvena trys šunys ir dvi katės, visi jaučia konkurenciją dėl žmogaus meilės, todėl nenusiteikę priimti dar vieno augintinio. Skambinau į prieglaudas, bet visur girdėjau tą patį atsakymą: „pas mus virusas, negalim priimti šuningos kalės, gal gali pas jus pagimdyti, mes paskiepysim šuniukus, surasim jiems namus“. Beliko viena prieglauda, kurioje migdo šeimininkų neradusius šunis – į šią neskambinau, ten galėčiau nuvežti tik savo priešą, bet juo niekada nebus šuo...
Du mėnesius gyvenusi lauke Molė užsiaugino storą kailį, tad įleista vidun lekavo, negalėjo sau rasti vietos. Todėl įrengėme jai vietą nešildomoje verandoje. Molė iškart suprato, kad mano šunų medžiaginis narvas bus jos namais ir išgirdusi komandą: „į vietą“ jame įsitaisydavo.
Prieš savaitę Molė atsivedė 8 šuniukus, du iš jų buvo silpni ir neišgyveno. Žinau, kad čia ne vieta sentimentams, bet atimdama iš urzgiančios kalytės du negyvus mažylius keikiau visus neprižiūrinčius savo šunų, visus išmetančius savo gyvūnus į gatvę, visus, kurie be jokios sąžinės graužaties gali atsikratyti savo šunimi. Nereikia jiems didelės bausmės, pakaktų, kad bent kartą gyvenime, bent trumpam sugebėtų jausti. Bet tokie žmonės iš akmens, nemanau, kad sugebės...
Atsivedusi šuniukų Molė liovėsi mumis pasitikėti. Ji garsiai urzgė, kai bandydavau pasižiūrėti ar viskas gerai jos šuniukams ir svarbiausia, dvi paras nesitraukė nuo savo vaikų. Niekaip negalėjau jos išvaryti į lauką atlikti gamtinių reikalų. Maistą turėdavau palikti šalia – jį suėsdavo, kai pasitraukdavau ir uždarydavau verandos duris. Labai norėjau kuo anksčiau nufotografuoti šuniukus, bet sugebėjau tai padaryti tik vakar, kai šuneliams suėjo 7 dienos – paėmiau juos, kai Molė buvo trumpam išbėgusi į lauką. Vis dėlto kalytė suprato klastą ir jos nepasitikėjimas mumis tapo dar didesnis. Išėjusi į lauką po namu ėmė kasti duobę, manau, planavo ten suslėpti savo vaikus.
Įtariu, kad tai ne pirma Molės vada. Greičiausiai ji jau turėjo skaudžios patirties, kad po gimdymo žmogus atima šunelius. Tad vėl iš naujo teko pratinti Molę prie mūsų rankų, glostyti ją, raminti, rodyti, kad neatimsime šunyčių. Labai norėtųsi parodyti daugiau Molės šuniukų nuotraukų, bet tai galėsiu padaryti šiek tiek vėliau, kai jie atsimerks ir kalytė nebijos, kad mažyliai dings visiems laikams.
Molės šuniukus paskiepyti pažadėjo viena gyvūnų prieglauda, po to jiems reiks namų. Aš pasistengsiu šunelius užauginti kaip galima geriau, socializuoti, prižiūrėti, o jūs, kas galite pasidalinkite Molės istorija. Galbūt kam nors reikia šių keturkojų: trijų kalyčių ir trijų patinėlių. Beje, greičiausiai Molės šuniukai yra nuo skirtingų tėvų, nes jie labai skirtingi. Vienoje vadoje gali gimti skirtingų patinų palikuonių. Molei taip pat reikia gerų namų, tokių iš kurių nebus išvežta. Molė puikios psichikos, draugiška, bebaimė, puikiai sutaria su mūsų šunimis, vištomis bei antimis. Iš pažiūros jai 4-5 metai, vidutinio dydžio (maždaug Biglio ūgio), paklusni, mokanti pagrindines komandas.
Po kelių dienų Molės šuniukai atsimerks. Tuomet papasakosiu, kaip jiems sekasi augti. Galėsite pamatyti ir pirmuosius savarankiškus šuniukų žingsnius, jų socializaciją, naujas patirtis.
Labai prašome pasidalinti Molės istorija su savo draugais. Galbūt atsiras žmonės, kuriems šie mažyliai taps ištikimiausiais draugais. O galbūt ir Molė ras žmogų, kuriuo galės pasitikėti ir kuriam galės dovanoti visą savo meilę, šilumą ir ištikimybę.
Dėl šunelių galite kreiptis el. paštu info@letena.lt arba susisiekti tiesiogiai su juos priglaudusia Vaiva tel. 868663355