Tąkart dalyvavau Lietuvos valstybės atkūrimo šventei skirtame renginyje. Atvirai pasakius, seniai mačiau tiek daug į paminėjimą susirinkusių žmonių. O nustebino ne žmonių gausa, bet jų artumas dainuojant širdį veriančias dainas. Tarsi krūvon būtų suėję broliai kaimynai ir draugai.
Ir taip daina po dainos visą renginį: net nesinorėjo skirstytis koncertui baigiantis. Norėtųsi tą tokią artumo dvasią kur nors uždaryti ir užrakinti, kad ji neišsisklaidytų abejonėse, tarpusavio nesutarimuose ir vaiduose.
Nesuprantu tik vieno: kodėl gi būti tokiems vieningiems ir artimiems mums reikia progų? Ar esame pasmerkti tokiais būti tik kelis kartus per metus? Apsidairykite, kaip mes gyvename: nepažįstame savo kaimynų, susikiršinę, paskendę kivirčuose ir nesutarimuose. Kviečiu tą vieningumo dvasią, kuri tarp Lietuvos žmonių apsireiškia per retai, budinti iš letargo miego. Ko gero, dar ne greitai visi kartu rasime bendrą kryptį, bet tai nereiškia, kad neturime ieškoti. Be mūsų pačių niekas kitas jos mums nesuras.
Jei jau perskaitėte šį straipsnį iki šios vietos, siūlau nesustoti, nors toliau bandysiu belstis į Jūsų sąžinę ir lauksiu kol kas nors atvers duris. Stovėsiu nė nekrustelėdamas, kol neatsiliepsit. Ar esate matę didelio formato autobusų stotelių afišas? Dauguma iš jų skirtos nušviesti aktualiausias socialines problemas. Tos afišos yra ne tik spalvoti paveikslėliai niūriame miesto fone, bet ir kvietimas kiekvienam iš Jūsų nelikti abejingais. Taip, rašysiu apie kaulų čiulpų donorystę. Lietuvoje yra tūkstančiai sunkiai sergančių, kuriems galbūt Jūs esate paskutinė viltis.
Tik neklauskit: „Kiek mokės?“. Donorystės idėja yra ne tokia. Ir jeigu jau patys sau uždavėte šį klausimą, toliau straipsnio nederėtų skaityti, nes nemanau, kad sugebėčiau pagydyti Jūsų moralę. Ne veltui įžangoje rašiau apie žmonių vienybę ir ėjimą viena kryptimi. Galbūt šis kilnus poelgis būtų vienintelis nesavanaudiškas darbas Jūsų gyvenime.
Nebijokite – neskauda, pats tai patyriau. Ir eilėse prie kabineto durų nereikėjo stumdytis: visus besiveržiančius ir skubančius būčiau praleidęs pirmiau. Deja, gal niūri diena buvo pasitaikiusi, bet prie kabineto durų tąkart buvau vienintelis... O kaip Jūs? Ar ir toliau nudelbę akis nepastebėsit šių reklamų autobusų stot mėtydami gelėse? O gal imsitės viską keisti? Viskas Jūsų rankose, mielieji...
Esame krepšinio tauta. Kodėl gi negalime ne tik aikštėje mėtyti taiklius tritaškius? Būkime gerais krepšininkais gyvenime,yvybės ir vilties kamuolius vienas kitam į krepšius. Tam net treniruočių nereikia. Žinoma, po taiklaus tritaškio nebus šlovės ir plojimų, bet liks pasitenkinimas ir moralinė pergalė. Tad būkit tokie patys vieningi ir darbuose, tokie vieningi, kokius Jus mačiau prieš porą dienų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!