Nors I.Petrikaitė pripažįsta, kad rytais prie veidrodžio ir rinkdamasi tos dienos aprangą ilgai neužtrunka, yra viena iš tų žmonių, į kuriuos norima atkreipti dėmesį, susipažinti, pakalbinti. Kūrėjai patinka būti kitokiai, nustebinti, kasdienę pilkumą nušviesti spalvomis.
I.Petrikaitė yra netikėta ir spalvinga kaip ir medžiagos su kuriomis dirba – jas kūrėja dažniausiai renkasi ne pagal madą ar populiarumą, o vedama vidinio balso, nuotaikų ir nuojautos. Ant kūrėjos darbo stalo taip pat spalvinga: plunksnos, įvairūs kristalai, varžteliai, medžiagų atraižos, kaspinai, gėlės, kiti mažmožiai. Medžiagų paieška kūrėjai patinka – joms I.Petrikaitė kartais negali ir viso uždarbio.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į aksesuarų pasaulį?
– Aksesuarus gaminti ir kurti man yra malonu. Esu baigusi drabužių dizaino studijas. Visada ką nors darydavau sau, ką nors visiškai crazy. Kas nors mane pamatęs vis užsimindavo, kad norėtų, jog ir jiems pagaminčiau. Iš pradžių nedrįsdavau, galvojau, kad niekas nenešios, kitiems bus neįdomu. Vieną dieną sukaupiau drąsą ir nunešiau savo kūrinius į nedidelį bohemišką bariuką, kur menininkai pardavinėdavo savo kūrybą, ten dirbo viena mano draugė.
Sakau jai: „Imk, nes jei neimsi, aš kitą kartą galiu ir neišdrįsti.“ Taip viskas ir prasidėjo. Vieną dieną atėjau į „Artaveniu“ – tame pačiame pastate buvo telefonų taisykla, atnešiau taisyti telefoną, mašinoje turėjau keletą savo aksesuarų.
„Artaveniu“ savininkės vyras mane pamatė ir sako: „Juk mano žmona irgi tokį daro, užeik pasižiūrėsi.“ Norėjau ir savo aksesuarų iš mašinos parodyti – aksesuarai buvo sudėti tokiame inkile, narvelyje. Benešant iškrito dugnas. Lyja. Todėl pradžia buvo nekokia. Bet atėjau ir pasilikau, čia esu jau beveik penkerius metus.
– Kokias medžiagas dažniausiai naudojate kurdama savo aksesuarus?
– Viską. Nuo lempučių iki žvejybinių kabliukų. Kartais net nežinau, ką pavyks rasti ir sukurti– einu ir į žvejybos parduotuves, ir į turgelius. Ieškau saugiklių, varžtelių, gėlių, plunksnų... Bandžiau net vandenį vakuumuoti! Dirbti tik su viena konkrečia medžiaga man nėra įdomu. Kadaise buvau įkvėpta lėlių galvų, bet dabar jų nebenoriu.
Atrodo, dabar visko tiek daug turiu – plunksnų, karoliukų, kaspinų... Bet visada perku ką nors nauja. Pastebiu, kad mano stilius moteriškėja, turbūt bręstu (juokiasi). Nebesinori plastmasės, vieną kartą pasiėmusi „Swarovski“, supranti skirtumą, kokybę. Pradėjus buvo visko, dabar norisi kokybės. Norėčiau studijuoti juvelyriką, galbūt kada priartėsiu ir prie aukso...
– Ar yra aksesuaras, be kurio neišeinate iš namų?
– Yra. Relikvinis močiutės žiedas.
– Esate ryški, spalvinga. Kokia jūsų mėgstamiausia spalva?
– Ilgai buvo violetinė. Visada grįžtu prie jos. Kai buvau šešiolikos, vyravo juoda. Būdama penkiolikos, į juodą net pasižiūrėti negalėjau, norėjosi kitų spalvų. Dabar pastebiu, kad vėl norisi juodos. Galima rinktis juodą, bet ją reikia derinti su kažkuo kitu. Jokių užuominų į gedulą. Matyt, būdama 35-erių, subrendau (juokiasi).
– Kokia yra moteris, kuriai kuriate?
– Kai kuriu konkrečiam klientui, galvoju apie jį. Bet kai kuriu ne konkrečiam asmeniui – tiesiog išlieju save. Tada būna labai gera kurti. Visa kūryba eina iš manęs, į aksesuarą sudedu savo energiją. Dažniausiai klientas pamato kokį aksesuarą, ir suvoki, kad jis – sukurtas būtent jam.
– Ar yra aksesuaras, kuris netiktų niekam? Yra nemadingas?
– Manau, tokio tikrai nėra. Apie madą nieko neišmanau. Jos visiškai neseku. Ją ignoruoju. Labiau vertinu stiliaus pojūtį. Mada keičiasi, nematau tikslo aklai jos sekti. Nežiūriu mados kanalų, neskaitau mados žurnalų, nebent aukštosios mados, kurioje aksesuarai yra kaip meno kūriniai.
– Kokia jūsų nuomonė apie vyriškus aksesuarus? Kokį aksesuarą turėtų turėti stilingas vyras?
– Vyrams nekuriu. Anksčiau gamindavau varlytes, bet jos tinka ir moterims. Gavau vyriškos apyrankės užsakymą. Dekoravau vyrišką kaklaraištį, kurį daryti man labai patiko. Manau, kad vyrai gali segėti subtilius kaklo papuošalus iš kaučiuko, naudoti varžtelius. Turiu klientą, kuriam labai patinka varlytės. Jis leidžia man kurti jas neribojant savęs. Tokie užsakymai yra labai įdomūs ir netikėti.
– Lietuviai dažnai yra kritikuojami, kad yra nuobodūs, pilki. Kaip išsiskirti iš minios, atrasti savo stilių?
– Svarbiausia yra vidinis jausmas. Jei tu pasipuoši, pavyzdžiui, plunksnomis, bet nesijausi gerai, tai atsispindės tavo veide. Jei jausiesi gerai, žmonės tave pastebės ir tavimi žavėsis. Yra dalykų, kuriuos prieš dešimt metų drąsiai nešiojau, bet dabar jų nesirinkčiau, nes subrendau. Žmogus turi gerai jaustis, kad ir ką dėvėtų. Varlytės yra puikus sprendimas – jas galima ne tik po kaklu ryšėti, bet ir segti į plaukus, dėti ant lankelio, paversti diržu ar apyranke.
– Vakariečiai yra laisvesni – gatvėje įdomiai atrodantį žmogų sustabdo, kalbina, giria stilių, klausia, kur įsigyti išskirtinių rūbų ar aksesuarų. Ar tą pastebite Kaune, kokių reakcijų sulaukiate?
– Sulaukiu, ir tai labai pakelia nuotaiką. Aš pati prieinu, išdrįstu pasakyti, kad man patinka ir vienas ar kitas daiktas yra labai gražus. Žmonės, kurie nebijo išraiškingumo, visada būna labai pradžiuginti. Susikausčiusieji stengiasi neišsiskirti iš minios.
– Ar galima išskirti kauniečių moterų stilių?
– Miestai dabar yra susimaišę. Daug kas mokosi Vilniuje, išvažiuoja į užsienį, grįžta. Net nežinau, kokia būtent moteris yra kaunietė. Ankščiau buvo manoma, kad tai – fifa, bet viskas keičiasi: žmonės jaučia stilių, drąsėja, eksperimentuoja. Tai yra gerai.
– Ar nepavargstate nuo spalvų? Nesinori poilsio?
– Namuose viską nusiimu, užsidegu žvakių ir pailsiu. Manęs spalvos nevargina. Būna, ir mūza ilsisi, tada nekuriu. Įkvėpimo semiuosi iš knygų, filmų, žmonių ir muzikos. Mane traukia senovė, dievinu Marijos Antuanetės sukneles, kitų kunigaikštienių rūbus. Kartą buvau pakviesta į vestuves būti pamerge. Iš karto pasakiau, kad paprasta suknele manęs niekas neapvilks. O man sako: „Tu tik vestuvėse būk, o renkis ką nori.“ Taigi susikūriau sau Antuanetės įkvėptą suknelę. Su ja buvau trejose vestuvėse.
– Kas jums svarbiau: grožis ar kokybė?
– Svarbiausia – išvaizda. Bet be kokybės – niekur. Kokybiškus daiktus atskirti padeda jausmas. Kai pajausi, kuo skiriasi paprasti blizgučiai ir „Swarovski“, plastmasė jau niekada nebeatrodys kaip ankščiau. Turiu stiprią vidinę pajautą, niekada nekritikuoju ir nesiūlau savo patarimų kitiems. Dabar toks etapas, kai kuria visi. Bankai, vaistinės, vyninės, kavinukės, lankeliai, apykaklės, kepurės – mados daug, ji ateina ir praeina. Kažką kritikuoti ir aiškinti, manau, yra energijos švaistymas. Tačiau tik tikrieji kūrėjai išlieka.
– Koks aksesuaras jūsų gyvenime turi ypatingą reikšmę?
– Dažniausiai tai – dovanos. Anksčiau visą laiką vaikščiodavau su bindi – vadinamąja apsauga, trečiąja akimi. Buvo labai gražu. Dabar jį dėviu vis rečiau. Kartais net lifto veidrodyje pastebėjusi, kad esu be jo, puldavau traukti iš rankinės. Galbūt dabar toks laikas, kai jo jau nebereikia.
– Ar ryte ilgai užtrunkate prie veidrodžio, galvodama ką apsirengti?
– Tikrai ne. Aš labai greitai apsirengiu. Turiu savo rutiną – dušas su muzika, o prie spintos tiesiog leidžiu rinktis pačioms rankoms. Būna dienų, kai nežinau, ką rengtis. Tada įlendu į vieną iš kombinezonų ir einu (juokiasi).
