Tai augalas, kurį specialiai augina Italijos Pietuose. O jeigu tiksliau - tai bergaminis citrinmedis (Citrus bergamia Risro et Pat), be kurio kvapo neapsieina nei vienas arbatos gamintojas.
Bergaminių citrinmedžių šlovės istorija prasidėjo prieš 250 metų, kai Nikola Paradizi Kalabrijoje (Pietų Italija) pasodino pirmą savo plantaciją. Eterinis bergamočių aliejus keletą šimtmečių buvo naudojamas parfumerijoje ir kulinarijoje, kol jo neišstūmė... sintetiniai pakaitalai!
Šis XX am. atradimas vos nenuvarė į bankrotą tūkstančius bergaminių citrinmedžių augintojų. Tačiau papūtus ekologijos ir sveikos gyvensenos vėjams, natūralus aliejus vėl tapo labai populiarus. Įdomu, kad šie citrinmedžiai auga tik Italijoje ir tik Kalabrijos pusiasalyje. Jie pripratę prie pastovaus mikroklimato ir jautriai reaguoja į menkiausią pasikeitimą. Bergaminiai citrinmedžiai neišgyvena net Centrinėje ir Šiaurės Italijoje.
Kaip atrodo šis italams ir arbatos mėgėjams svarbus augalas? Tai nedidelis bedyglis medis, žydi balandį smulkiais baltais ir salsvai kvapniais žiedeliais. Bergaminės citrinos 7,5-10 cm ilgio ir apie 11 cm skersmens, sveria apie 200 g. Prinoksta ir skinamos gruodžio - kovo mėn, kai pradeda geltonuoti. Bergamočių odelė labai stipriai kvepia, o minkštimas rūgštus. Aliejus spaudžiamas iš odelės.
1840 m. italas Nikola Barilla sukūrė specialų aparatą bergamočių aliejui spausti. Aliejus lengvesnis už vandenį, todėl jį nesunku atskirti nuo sulčių ir vaisių atliekų. Jis pigus, todėl plačiai naudojamas parfumerijoje (dedama į tualetinius vandenis, losjonus, aromatizuojamas muilas ir vonios druskos.), medicinoje ir vaistų pramonėje. Bergamočių aliejumi gardinami likeriai, saldainiai, džiovinti vaisiai ir būtinai arbatos.
Bergamotės aliejus gydo žaizdas, minkština randus, grybines ir kitas odos ligas, juo patepta oda greičiau įdega, o kartais net nudega.Vandeniniu tirpalu galima skalauti gerklę, kai kamuoja angina.