Kiek pamenu, ji visada būdavo pavyzdinga tėvų dukrelė. Jau nuo pat mažumės, kai mes, vaikai, dūkdavome kieme, Kamilė tuo metu valandų valandas leisdavo skambindama pianinu, šokdama baletą ar lankydama užsienio kalbų pamokas. Su draugais ji galėdavo susitikti tik tuomet, kai būdavo atlikus visas pamokas, pagrojus visus reikiamus kūrinius. Draugai irgi būdavo ne bet kokie, o tik jos tėvų atrinkti...
Įstojus mokytis į gimnaziją, Kamilės situacija nė kiek nepasikeitė. Visą jos laisvalaikį surydavo mokslai. Tėvai neišleisdavo jos į jokius klasės vakarėlius, išvykas. Kamilė visą savo laiką turėjo skirti tėvų svajonei išpildyti. Jie svajojo, jog Kamilė bus garsi teisėja arba advokatė.
Jų džiaugsmui mergina buvo pirmūnė, ne vienos olimpiados, konkurso laimėtoja. Ji kryptingai ėjo tėvų svajonės link. Tačiau ar Kamilė buvo laiminga?
Kartą įsikalbėjus, ji prisipažino, jog neįsivaizduoja savęs kaip teisininkės. Tačiau bijo pasipriešinti tėvams, bijo juos nuvilti... Kartą nedrąsiai ji prisipažino svajojanti padėti žmonėms, svajojanti dirbi sesele ir slaugyti sergančiuosius... Deja... Kamilė dešimtukais baigė dvyliktą klasę, aukščiausiais balais išlaikė egzaminus ir įstojo į tėvų išsvajotąją teisę. Ten taip pat gaudavo aukščiausius įvertinimus, dėstytojai ja džiaugėsi.
Tačiau Kamilės širdis nerimo. Ją traukė medicina... Kartą sunkiai susižalojo mano sesuo. Kamilė tuo metu buvo šalia. Važiavo kartu su greitąja į ligoninę. Sesuo atgavo jėgas tik po kelių savaičių. Šis įvykis buvo lemiamas taškas, pakeitęs Kamilės gyvenimą. Ji suprato, jog gyvenimą turime tik vieną ir turime jį nugyventi taip, kad saulėlydžio pabaigoje galėtume pasakyti „Gyvenau ne veltui“.
Kamilė tą patį bandė pasakyti savo tėvams, tačiau jie jos nesuprato, labai supyko. Tuomet Kamilei beliko viena išeitis: ji metė teisės studijas ir pasiskolinusi šiek tiek pinigų iš draugų išvyko į užsienį. Ten kelis metus sunkiai dirbo, kol susitaupė pinigėlių slaugos studijoms. Jas pabaigė aukščiausiais balais.
Prieš kelias dienas mane pasiekė Kamilės elektroninis laiškas su Kamilės nuotrauka iš Indijos ir prierašu: Mieloji, linkėjimai iš Mumbajaus.
Kamilė šiuo metu savanoriškai dirba vienoje iš Indijos ligoninių. Ji tikina, kad sprendimas, paklausyti savo širdies balso, pasipriešinti tėvams buvo geriausias jos gyvenime.
„Gelbėti, padėti žmonėms yra nerealus reikalas. Pagaliau jaučiu, kad gyvenu ne veltui“, – kartą rašė ji.
Žinoma, tėvai mums linki visa ko geriausia, tačiau ne visada tai yra geriausias variantas jų vaikams. Kiekvienas esame atsakingi už SAVO gyvenimą, todėl visus sprendimus turime priimti tik mes patys. Jei norime būti laimingi, privalome klausyti savo širdies balso.
Dėkojame Linai už atsiųstą istoriją. Ji dalyvauja konkurse „Esu savo likimo kalvis“ ir turi galimybę laimėti puikių prizų. Kviečiame dalyvauti ir jus!
