Pirmieji metai buvo sunkiausi. Per vasarą turėjau pasistatyti namelį, kad žiemą galėčiau šiltai gyventi. Buvo nelengva. Tačiau pasirinkęs šį žingsnį, jau neturėjau kur trauktis. Pažįstami stebėjosi: buvo galimybė įsitvirtinti Vilniuje ar gimtajame mieste, o pasirinkau „tremtį“.
Dabar gyvenu puikiai – naujasis namukas šiltas, didžiuliais vitrininiais langais. Lauke šuo, ant šildomų grindų – katinas. Kambaryje – muzika. Informacijos, naujienų poreikį atstoja radijas. Jei dar trūksta – internetas telefone.
Greitai supratau, kad gyvenimas kaime – atgaiva. Po ilgų metų šurmulyje aš galėjau džiaugtis tyla, ramybe, privatumu. Daryti, ką noriu. Ne kiekvienas žmogus gali sau leisti kelias dienas per savaitę nematyti nė vieno žmogaus. Ir kelias paras būti tiesiog su savimi. O to man labai reikėjo.
Čia nėra kasdienio bėgimo, miestietiško gyvenimo tempo, susitikimų. Gyvendamas kaime iki šiol neįsigijau televizoriaus. Man jo tiesiog nereikia. Aš kiekvieną rytą galiu stebėti, kaip saulė kyla, kaip gamta mainosi, kiekvieną gamtos reiškinį. Pamatyti per langus stirnas, lapes, kiškius, kurapkas, vištvanagius, kitus paukščius.
Dabar kruopščiai planuoju laiką – maisto, statybinių medžiagų nusiperku mažiausiai dviem savaitėms. Čia tiesiog nėra priklausomybės, noro eiti į parduotuvę. Jei ko nors prireikia greičiau, paprašau draugų, pažįstamų atvežti, kurie mane lanko kiekvieną savaitgalį. Visi miestiečiai traukia į nuostabų kaimišką malonumą – pirtį!
Negąsdina manęs jokios šildymo, karšto, šalto vandens sąskaitos. Nėra jokio streso. Miškas čia pat: malkų visada bus. Man nereikia jokio sporto klubo: kapoti malkas – nuostabus sportas. Kaip ir kasti sniegą kieme.
Taip gyvendamas aš jaučiuosi savimi. Savo rankomis padarytas darbas suteikia daug pasitenkinimo, malonumo. Tai, ką patiriu čia, man suteikia jėgų kūrybai. Grįžimas gyventi į Vilnių man būtų didžiausia bausmė. Todėl daugeliui linkėčiau gyventi čia – lietuviško kaimuko pakraštyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenimas provincijoje – apipintas mitais. Vieni tikina, kad Lietuvos kaimuose likę į gyvenimą dažniausiai žiūri per butelio kaklelį, kiti sako, kad gamta ir ramybė išugdo kūrybiškus žmones, kurie provincijoje slepiasi nuo miesto šurmulio, dirbdami ne prastesnį darbą nei sostinėje.
Po tragedijos Savaičių kaime, kai tėvas į šulinį įmetė du savo vaikus, vėl atgijo diskusija – kokia yra ta Lietuvos provincija ir ar jai skiriama pakankamai dėmesio? Kreipiamės į tuos, kurie gyvena ne didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar dažnai lankosi Lietuvos kaimuose ar miesteliuose. Pasidalykite, kaip gyvenama už didžiųjų Lietuvos miestų ribų.
Gal pavargusiems nuo miesto ritmo verta keltis į kaimą ar miestelį ir bijoti nėra ko? O gal jūs – iš tų, kurie gyvenę provincijoje pabėgote iš ten bijodami tokio gyvenimo, kurį pamatėte? Prašome Jūsų – papasakokite, kaip yra iš tikrųjų, kitiems.
Vienam, atsiuntusiam savo istoriją, įteiksime prizą – 6 mėnesių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą. Savo pasakojimą/nuomonę galite siųsti čia.