Tokiu atveju tu tiesiog esi niekas, gali nors ir plaukus nuo galvos rautis, klykti, rėkti, persiplėšti pusiau, to niekas nematys. Esu jaunas žmogutis, gyvenime turintis tik mamą, didžiausią savo turtą ir auksą, kuri užaugino mane taip, kad man vaikystėje tikrai nieko netrūko, už tai būsiu dėkinga visą gyvenimą. Vis dėlto, atėjo laikas, kai aš turėjau pakelti sparnus ir išmokti gyventi savarankiškai.
Gyvenimas tikrai nelepina, bet aš viską priimdavau kaip pamokas, patirtį ir niekada nesiskundžiau. Dirbau ir dirbu sunkiai po 12 val. per dieną su 2 išeiginėm per savaitę ir tikrai nesiskundžiu, nes iki šiol galėjau sau leisti gyventi pakankamai gerai, bet pradėjau tasytis dantukus, nežinodama, kad tai gali sau leisti tik milijonierių vaikai, verslininkai arba žmonės, per daug metų sukaupę nemažai santaupų. Nes tai kainuoja žvėriškai daug.
Nedaryti nieko negaliu, nes esu jaunas žmogus, šypsena iš manęs gyvenime daug ką atima. Kalbėti vengiu, kad nesimatytų dantų, kas yra šypsena, net nežinau, nes savo atveju tokios prabangos šypsotis aš sau negaliu leisti. Darbą normalų susirasti taip pat buvo labai sunku, nes ne visiems svarbu, ką tu gali – dabar beveik visi nori idealių darbuotojų, gražių merginų, plačių šypsenų, kad negąsdintų klientų.
Ėjau į daugybę atrankų ir pokalbių, kol galų gale radau, kur įsitvirtinti. Nors ir įsidarbinus – ne pyragai, turiu nuolat klausyti tų pačių klausimų, kodėl nesišypsau, kodėl nekalbu, gal daviau tylėjimo įžadus. O kaip, esant pilno proto, kalbėti ir plačiai šypsotis, rodant visam pasauliui didžiausią kompleksą ir pažeidžiamiausią vietą? Ką reiškia gyventi be vaistų nuo skausmo, aš jau nebežinau, nes rytas prasideda nuo tablečių gėrimo, prabundu ir pirmas dalykas – išgeriu tabletę, einu miegoti – išgeriu tabletę, kartais net ne vieną, nes kitaip neužmigčiau. Naktį prabundu – geriu vaistus, nes iš skausmo neturiu kur dėtis. Pietums – vėl vaistai.
Be vaistų – nė žingsnio, nes kai skauda dantis, skauda viską: ausis, galvą, išsižioti net nesinori. Pradėjusi taisyti dantis, supratau, kad tai praktiškai neįmanoma. Nes aš, uždirbdama 400 eurų, galiu leisti sau pas odontologą apsilankyti 3-4 kartus per mėnesį, kai reikia tiek vizitų kone per savaitę.
Iš pradžių man pasiūlė operaciją už 5000 eurų, per kurią padarytų viską – sulipdytų šypseną iš naujo, bet iškilo dilema, iš kur man tokius pinigus traukti, kai neturiu nei verslininkų tėvų, nei galinčių pagelbėti giminių. Tuo viskas ir pasibaigė – gal pusę algos atidaviau vizitui, per kurį sudarė operacijos planą ir dantų nuotrauką, kurią galiu įsirėminti ant sienos kaip didžiausia svajonę, kuri ir liks tik svajone. Pasakykit, kur Lietuvoje kreiptis jaunam žmogui tokiais atvejais? Kaip nekurti planų apie emigraciją, jeigu net gyvybiškai svarbūs dalykai sveikatai ir išvaizdai yra neprieinami? Tie, kas tokių problemų neturi, nežino, kiek įvairių ligų „prikimba“ dėl sugedusių dantų. Ir kiek kandžių pašaipų ir skaudulių jaunam žmogui reikia ištverti, kiek ašarų kiekvieną dieną išlieti...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame pasidalinti mintimis! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau: