Daugelis savanorių ir organizacijų vadovų kasdien gyvai, telefonu ar internetu bendrauja su įvairiausiais žmonėmis, išklauso jų prašymus, rūpesčius, abejones, norus, ir pagal galimybes stengiasi padėti, patarti. Tai kur čia tos ugnys?
Kreipimasis A: Radau katiną, kažkas išmetė į kiemą, naminis, jaunas, nekastruotas, iki tol nematytas. Padėkite;
Kreipimasis B: Ieškau 2 mėn. katinėlio, sau, namuose gyvens. Kastruoti? Ne, manau, kad nekastruosim, o kam, kaime tiek katinų nekastruotų ir nieko, kam žaloti gyvūną. Norėtumėt, kad jus kastruotų?
Kreipimasis C: Norime priduoti katiną į prieglaudą. Taip, suaugęs. Na, kodėl kodėl, charakteris labai sugedo, draskosi, rėkia, daro ant lovos. Ne, nekastruotas. Nekastruosime, nes neturim tam pinigų ir apskritai, nepamokslaukite, mes jau nusprendėme, katino ne-be-rei-kia, kada galiu atvežti?
Trumpai tariant, globos organizacijų atstovai nuolat susiduria su žmonėmis, kurių įsitikinimu nieko neatsitiks, jei darys savaip, o ne kaip pataria savanoriai arba veterinarai (savanoriai paprastai yra globoję, auginę ne vieną, ne du, o keliolika ar kelias dešimtis gyvūnų ir nuolat atnaujina bei plečia žinias). Nes taip anksčiau niekad nenutiko, o ir jų kaimynui nenutiko. Todėl jie visada nešiodavo lauke savo katę rankose ir toliau nešios, lango irgi neuždarinės, nes „katinas išmoko neiššokti“.
Jis nedresuos šuns, nes šuo klauso tik jo ir kitiems jam būti lojaliu nebūtina. Jis nori padovanoti senai močiutei jauną šunelį, nes ji labai myli gyvūnus, na, taip, močiutei 80 metų, bet negi jūs prieš tai, kad žmogus gerai jaustųsi? Jis išdalins nesterilizuotos katės jauniklius, jis saugos kalytę, jis maitins augintinį pigiu spalvotu maistu, nes tą ir anksčiau darydavo. Jis neskiepys gyvūno, nes tai kainuoja ir kam to išvis reikia. Jis ir toliau paleis šunį pabėgioti kieme, nes šuo protingas. Jam nieko blogo nenutiks. Nes nenutiks.
Ir kasdien susiduri su atvejais, ne išimtimis, o tendencija, kad... nesterilizuotos katės ar kalės išmetamos arba pabėga ir atsiveda jauniklių po balkonais, nebeieškomos, o gal ieškomos, bet anaiptol ne uoliai, ir jų jaunikliai – jau prieglaudų reikalas... Tie, kas išdalina naminės katės kačiukus, ne visada seka jų gyvenimus, ir dalis jų taip pat atsiduria gatvėje, kur tą ratą suka toliau... Neskiepyti gyvūnai suserga sunkia ligos forma, jei pasigauna virusą iš aplinkos ar iš kito, atrodo, sveiko gyvūno, kuris, deja, pasirodo esąs nešiotojas... Šunys, išleisti „patys save pasivedžioti“, pakliūna po automobilių ratais arba į karantino tarnybą... Senatvėje daugybė nekastruotų šunų patinų suserga prostatos ar sėklidžių vėžiu, o nesterilizuotoms kalytėms po daugelio vadų vystosi milžiniški pieno liaukų augliai – taip, ne visoms, ne 100 proc., bet tai pakankami ryški tendencija, todėl pamatyti seną, išvarytą šunį su augliais – prieglaudų savanoriams įprasta... Nešiojami ne specialiuose krepšiuose, o rankose katinai ir katės pabėga prie automobilių, prie veterinarijų, pernešami į kitą butą. Pabėga persigandę, išgirdę šuns lojimą, pabėga ir sergantys, su kateteriais kojose, su gaubtais, o tai reiškia mirtį iš bado, jei nebus surastas ir pagautas... Po kelių metų jauni, energingi ir dažniausiai neišauklėti šunys iš kaimų keliauja į prieglaudas arba į mišką, nes jaunesnė karta, močiutei mirus ar pasiligojus, jų į butus nepriima... Katės iškrenta per atlapus langus ir susižaloja, užsimuša arba pasislepia ilgam ir išlenda tik išbadėjusios... Susirgus ar išvykus autokratiškam šeimininkui, visa šeima bijo jo šuns, nes jis nieko kito neklauso, ir bėga migdyti. Ir taip toliau, ir taip toliau...
Kasdien skaitome, girdime daugybę „žinovų“ teiginių, kurie visiškai kertasi su realybe, nes dažnas žmogus, kuris mato tik vieną ar du pavyzdžius, o šiaip jau nesidomi ta tema, vis tiek kalba apie juos kaip apie šimtaprocentinę garantiją. Ir dar kitiems pataria! O tai dažnai – tik išimtys...
Tendencijas mato tie, kurių tai kasdienė veiklos sfera, ir jie nuolat susiduria su daugybe atvejų. Tų neigiamų tendencijų būtų kur kas mažiau, jei šeimininkai ir būsimi šeimininkai labiau domėtųsi gyvūno auginimu, jo mityba, sveikata ir elgsena. Šiais laikais tam net pinigų nebūtina leisti, nes informacijos internete yra daugybė, kokiomis norite kalbomis. Užtat kaip paprasta kalbėtis su žmonėmis, kurie atsakingai žiūri į gyvūno paėmimą į šeimą, skiria tam dėmesio ir laiko, o atsiradus problemoms nebijo su jomis kovoti – o ne pabėgti! Ir tokių tikrai nemažai.
Duokdie, kad jų daugėtų, o tie, kas vis dar įsitikinę, kad „jiems taip nenutiks“, tiesiog apsidairytų aplink, pasiskaitytų. Tikrai tikrai jums nenutiks, jei šimtams jau nutiko?.. Tai gal tada normalu būtų mokyti vaikus per gatvę bėgioti degant raudonai šviesai, nes ant jūsų niekad dar niekas neužvažiavo?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!