Taigi, apie tuos nepažįstamuosius... Kiek esame pakantūs ir geri vieni kitiems, kiek tolerancijos gyvena Lietuvoje? Ogi labai mažai, pagal mano kuklius pastebėjimus... Esame užgniaužti ir laikome vieni kitus emociniuose kalėjimuose. Nuolatinis teisimas komentarų skiltyje, praeivių žvilgsniuose, viešajame transporte, prekybos centre, parkuose, kavinėse... Kodėl nepasakome „ačiū“ dažniau, neatidarome durų, tiesiog nenusišypsome vieni kitiems? Dėl daug priežasčių...
Dėl to, kad gyvename pyktyje, nepagarboje ir neviltyje. Užburtas ratas sukasi, įtraukdamas vis naujas aukas. Esame chroniškai nelaimingi, suvaržyti. Pykstame, jei kas nors išdrįsta pasielgti kitaip – emigruoti, ištekėti už daug jaunesnio, pasidaryti plastinę operaciją, apsivilkti trumpą ar ilgą sijoną. Tas kartumas ir neviltis yra mūsų pačių veidrodis, parodantis, kad statome sau per daug barjerų, kurie yra visiškai nereikalingi.
Viskas, ką turime – tai saujelė metų, kurie bėga vieni už kitus greičiau. Jei būčiau ateivis iš kitos planetos, sakyčiau: negi nebūtų protinga vienas kitam duoti laisvę būti laimingam? „Logiška, bet sunkiai įgyvendinama“, – sakysite.
Įsisukę į nelaisvės varžtus ir dešimtmečius gyvenantys kovos už būvį stadijoje, lietuviai pamiršo, ką reiškia būti gerais vieni kitiems. Vis dar yra mažutė viltis, kad galbūt bent jau galime būti malonūs vienas kitiem? Ar bent jau mandagūs? Per daug prašau?
Per daug teisimo ir kritikos tiems, kurie gyvena netradiciškai, kurie yra vyresnio amžiaus, kurie yra pernelyg liekni ar turi antsvorio. Visur, kur pažvelgsi, limitai ir suvaržymai. Tiek daug turime pavyzdžių, kai emigrantai mini vieną didelį pliusą, kurio nepajuto Lietuvoje – pagarbos. Mums jos labai trūksta, mums trūksta jausmo, kad esame svarbūs. Galbūt laikas būtų pradėti tą pozityvią aplinką kurti?
Man nuoširdžiai norėtųsi vieną dieną pamatyti daugiau laimingų žmonių gatvėse – pasisveikinančių vienas su kitu, nusišypsančių, nepavydinčių ir nebrukančių savo nuomonės. Tiesiog suprantančių ir gerbiančių. Išsivaduokite iš savo susikurtų grėsmių paveikslų ir būkite laisvi. Vienintelė grėsme, kuri tam gali sukliudyti, tai jūsų pačių baimė siekti laimės ir gėrio.
Ačiū, kad skaitėte.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: