Gal net nebūčiau rašiusi jums šio laiško, jeigu ne pastabos iš šalies. Man buvo priminta, kad kai buvau maža, aš būdavau itin susiraukusi, kai mamą lankydavo vienas toks našlys. Tiesą sakant, aš to nepamenu. Man labai nepatikdavo, kai viena mano mamos draugė mano mamai linkėdavo „susirasti dieduką“. Ir tikrai, ko ji kišasi į ne savo gyvenimą, kam jai reikia mano mamai aiškinti, kaip gyventi? Mes puikiai gyvename ir be pašalinių įsikišimo.
Ir paskui pradedama mums aiškinti, kad nemokam džiaugtis gyvenimu. Bet gi kas jie visi, po velnių? Argi tuose „diedukuose“ laimė? Aiškina, moko tai lieknėti, tai gamtoje būti ir džiaugtis pasauliu, o ne ant sofos gulėti. Nežinau – gerai tai, ar blogai gulėti ant sofos, bet čia juk ne jų reikalas. Čia tas pats, kas atėjus į namus pas žmogų tikrinti jo šaldytuvą, velniai griebtų, tie pamokymai „užknisa juodai“ ir atsibodo iki gyvo kaulo.
Aš pastebėjau, kad visi tik ir nori duoti kokį pamokymą ar palinkėti kažko, todėl aš tikrai nenoriai įsileidžiu kitus žmones į savo gyvenimą. Draugų aš daug neturiu, bet juk aš jų ir neieškau, man jų ir nereikia.
Turiu kelias drauges, mes tikrai pasikalbame tarpusavyje. Aš daug laiko skiriu studijoms. Mamos draugė pasakė taip: „Kad negabi, tai ir dirba per naktis, ką gabesnis padarytų per porą valandų“. Štai ir vėl pamokymai. O gal aš pati geriau žinau, ko man reikia?
Kadangi išgyvenam sunkiai, nuolat susilaukiam paaiškinimų, kad „galima studijas suderinti su mokslu“. O jie nepagalvojo apie tai, kad galima apsieiti su mažiau, kad galima apsieiti be picų, be pyragėlių, be alaus ir be šampano? Ir kad ne visada turi būti tik skanus maistas? Kaip jie nesupranta, kad nedaug žmogui reikia? Man, pavyzdžiui, nereikia jokių brangių drabužių. Jeigu aš ateičiau į universitetą su brangiais drabužiais, pavyzdžiui, kailiniais, mane nušvilptų jaunimas ir aš paskui į universitetą jau bijočiau ateiti. Kad ir kaip ten bebūtų, jaunimui reikia rengtis pigiai ir jaunatviškai.
Arba vėlgi. Klausinėjimai visokie: kada susirasi vaikiną, ar mama tavo jokio vyro neturi, o ką tu dirbsi baigusi tokią specialybę, vadybininkų juk dabar prikepta tiek, kad Dieve padėk. O gal aš visai ir neieškau to vaikino, o ką, negalima? O gal ir jeigu ieškosiu, ar tai jūsų reikalas? O kam mamai tas vyras, „diedukas“, kai tai tik „lyšnas klapatas“ kaip mano mama sako. Ir čia tik mums spręsti, o ne aplinkiniams.
O aš, baigusi vadybininkės specialybę, ir neketinu nieko pasiekti, o ką, ar blogai yra dirbti paprasta darbuotoja? Aišku, čia vėl prasidės pamokymai, kad reikia siekti kuo geriausio. O gal aš ir nenoriu to geriausio? Ir apskritai, ar daug žmogui reikia?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite išsakyti savo nuomonę? Ar pastebėjote kokius nors kainų pokyčius? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: