Norinti gyventi ląstelė
Kas yra vėžinė ląstelė? Prieš skaitydami toliau stabtelkite mintyse ir pabandykite sau atsakyti į šį klausimą, kurį seminare uždavė psichologė S. Birbilaitė. Jeigu jūs – ne onkologas, tikriausiai, kaip ir daugelis neturinčių medicininio išsilavinimo žmonių, manote, jog onkologinė ląstelė yra organizmo svetimkūnis, žudikas, „ėdantis“ sveikąsias organizmo ląsteles, net jei ir žinote, jog šių ląstelių kiekvienas turime savo organizme nuo pat gimimo. „Gal net jau ir motinos įsčiose“, - sako S. Birbilaitė.
Ir savo aiškinimais griauna agresyvų vėžinės ląstelės įvaizdį: „Tai – pati natūraliausia ląstelė. Bet kuo gi ji skiriasi nuo sveikųjų? Paprasta ląstelė gimsta, bręsta, dauginasi ir miršta kaip bet kuris gyvas organizmas. Onkologinė ląstelė gimsta, bet nespėja bręsti, dauginasi ir nemiršta. Jos susinaikinimo funkcija yra sutrikusi. Tai ląstelė, kuri nori gyventi. Paplitęs mitas, kad vėžys „valgo“ sveikąsias ląsteles. Priešingai, vėžines ląsteles žudo mūsų vienos rūšies imuninės ląstelės, kurios ieško būtent neišsivysčiusių ląstelių. Tačiau kažkas nutinka organizmui, kad šių vėžinių ląstelių nebeatpažįsta. Ir tada susergame“.
Vienos priežasties nėra
Psichologė pasakojo, kad nėra žinoma, kodėl išsivysto onkologinė liga: „Vieno atsakymo nėra. Yra puokštė įvairių faktorių. Pirma, genetika. Tačiau kraujo vėžiui genetika įtakos turi tik 10-15 proc. Ir apskritai tai nėra lemiamas veiksnys. Net ir turėdamas polinkį į susirgimą žmogus gali niekada nesusirgti. Antras faktorius – aplinka. Tai – ir sąlytis su kancerogeninėmis medžiagomis, ir Černobylio pasekmės. Juk buvome perspėti, kad pasekmes patirsime po kelių dešimtmečių. Pavyzdžiui, įtakos susirgti odos vėžiu brandžiame amžiuje turi reikšmės saulės poveikis būtent vaikystėje“.
S. Birbilaitė kalba ir apie mitybą, bet jos taip pat nesureikšmina: „Pati viena savaime mityba stebuklų nepadarys. Dabar sveika mityba yra „ant bangos“ – galbūt todėl, kad būtent šį faktorių žmogus jaučiasi galįs kontroliuoti. Žinoma, mums reikia žinoti, kad gyvenantiems Lietuvoje labai sveika valgyti raugintus kopūstus, keptas morkas, orkaitėje keptus obuolius, bulves. Tačiau dažnai susirgę žmonės drastiškai pakeičia mitybos įpročius. Tai gali teigiamai juos veikti kaip placebo efektas, jeigu žmogui tai priimtina ir patinka. Tačiau jeigu sergantis dar ir valgo tai, kas jam visai neskanu, tai sukelia tik papildomą stresą. Nebus taip, kad pakeitę mitybą išgysime“.
Streso laikas neišgydo
Psichologė kalba ir apie gyvenimo būdo įtaką vėžiniams susirgimams atsirasti. „Svarbu atkreipti dėmesį, ar gerai išsimiegame. Ir suprasti, kad labiausiai mums kenkia ne staigus didelis stresas, o nuolatinis, kad ir nedidelis. Patyrę skaudžia netektį mes turime galimybę išliūdėti, išgedėti, sulaukti aplinkinių paramos. Didžiausią neigiamą įtaką mums daro nesibaigiantis, nuolatinis stresas, neišsimiegojimas, – aiškino psichologė. – Ir labai svarbi yra mūsų reakcija į stresą. Viena iš psichologinių teorijų tvirtina, kad neįveiktas stresas niekur savaime su laiku neišgaruoja. Stresas kaupiasi ir sumuojasi, ir kas kartą vis nauji sunkumai dar sunkiau išgyvenami, jeigu su ankstesniais nebuvo susitvarkyta“.
Keistis sunku, bet įmanoma
S. Birbilaitė sako, kad kūdikiai jau gimsta su įgimtu jautrumu. Ir vis dėlto reakciją į nepalankias aplinkybes jie ugdosi žvelgdami į artimųjų, visų pirma – tėvų, reakciją.
„Mūsų reakcija į stresą susiformuoja, bet ją galime keisti, nors ir nelengvai“, – sako psichologė ir duoda užduotį – sunerti abiejų rankų pirštus į kumštį. Tada paprašo atidžiai pasižiūrėti, kurios – kairės ar dešinės – rankos nykštys yra viršuje. Tuomet paprašo vėl atlikti tą patį pratimą, bet sukeičiant pirštus. Jeigu prieš tai buvo dešinysis nykštys viršuje, dabar sunerti pirštus taip, kad būtų kairysis. Ir atvirkščiai. Paaiškėja, kad tai padaryti nėra taip paprasta.
Sulaukiame paaiškinimo, kad kaip automatiškai suneriame pirštus, taip automatiškai, nemąstydami reaguojame į stresą. Ir jeigu mums prireikia įjungti mąstymą vien norint pakeisti pirštų padėtį kumštyje, tuo labiau reikia pastangų ir mokytis kitokios reakcijos į stresą.
