Vakar įvažiuojant į Vilnių pro šalį milžinišku greičiu pralėkė du automobiliai, jei atvirai, seniai kas nors miesto ribose buvo mane taip greitai aplenkęs, o po poros kilometrų mes privažiavome šią avarijos vietą. Nuošaliau buvo sustoję pora automobilių, regis, du žmonės stovėjo per atstumą ir skambino policijai. Šalia automobilio niekas eiti nedrįso ir nenorėjo. Manau, būtent šios dvejonės akimirkos lėmė tai, kad tie du žmonės automobilio salone sudegė. Galbūt jie net buvo gyvi.
Mes su kolega lėtai priėjome arčiau. Matėsi, kad automobilio salone liepsnojo silpna ugnis. Gale, atvertoje bagažinėje, pamatėme gulintį vieną žmogų, draugas čiupo jį už kupros ir nuvilko toliau nuo automobilio. Ugnis vis stiprėjo ir iš baimės, kad jis sprogs, mes prie automobilio daugiau nebepriėjome, naiviai tikėjomės, kad tai buvo vienintelis jame buvęs žmogus.
Sustojo pro šalį važiavęs autobusiukas. Iš jo išlipęs vyras raudona striuke pasileido prie avarijos vietos iš kitos pusės. Matyt, jis pamatė salone likusius žmonės ir šaukė susirinkusiems žmonėms: gesintuvą, gesintuvą. Bet niekas negalėjo pajudėti iš vietos. Stovėjo bent keturi automobiliai, bet niekas net nepabandėme gesintuvo paieškoti. Po minutės automobilis jau liepsnojo taip, kad klausimas, ar salone dar buvo žmonių tapo nebesvarbus.
Susirinkę žmonės šnekėjo keisčiausius dalykus, kas skambino draugams ir su kreiva šypsenėle pasakojo, kad iš žmonių liko tik „mėsytė“, kiti kaipmat teisė, kad tikriausiai girti ir kaip gerai, kad dar ko nors nepartrenkė. Visa tai vyko dešimt žingsnių nuo ką tik iš mašinos ištraukto lavono.
Vėliau pasirodė policija ir greitoji, ugniagesių mes taip ir nesulaukėme, turbūt jie atvažiavo gerokai vėliau. Bet kokiu atveju, jų pasirodymas jau buvo formalumas, tų žmonių išgelbėti buvo nebeįmanoma.
Ši patirtis sukelia daug minčių. Visų pirma, jokios tarnybos šių žmonių išgelbėti negalėjo, tam tiesiog nebuvo laiko. Vienintelė galimybė jiems padėti buvo veikti čia ir dabar, per tas dvi minutes, kai automobilis silpnai liepsnojo. Bet mes visi stoviniavome ir naiviai tikėjomės, kad staiga iš kažkur atsiras policija ir padarys juodą darbą už mus.
Ar mes turėjome veikti? Ar buvo galima eiti prie liepsnojančio automobilio? Kaip įvertinti sprogimo galimybę? Kaip įsitikinti, kad ištemptas žmogus tikrai buvo negyvas? Gal jis tiesiog buvo be sąmonės? Be abejonės, atsakyti į šiuos klausimus greitosios pagalbos pamokėlės išklausytos prieš dešimt metų nepadėjo. Nepadėjo nei man, nei dar dešimčiai žmonių buvusių aplinkui.
Pastebėjau dar vieną dalyką. Dažnai yra šnekama apie tai, kaip tragedijos suartina nepažįstamus žmonės, kaip jie susiburia ir puola vienas kitam padėti. Bet nieko panašaus čia nebuvo. Mintyse vėl pasigirsta žmogaus raudona striuke riksmas: „Gesintuvą, gesintuvą!“. Niekas jo nenorėjo girdėti. Stovėjome po vieną ir žiūrėjome, kaip dega automobilis, visi paskendę savo mintyse ir dvejonėse.
O liūdniausia tai, kad šiandien atsivertus DELFI mano patirtas išgyvenimas yra TOP naujiena ir komentarai po straipsniu yra labai panašūs į tai, ką girdėjau šnekant avarijos vietoje: „pats kaltas“ ir pan. Taigi, nieko nuostabaus, kad niekas nesiryžome gelbėti šių žmonių, kad neatsirado susitelkimas, herojus ar bent jau pagarbi tyla.
Užuojauta žuvusiems ir artimiesiems, ir atleiskite mums visiems, kad nepadarėme daugiau, kad jus išgelbėtumėme.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
