Atsižvelgiant į neseniai pasirodžiusius straipsnius ir kritiką kitoms Lietuvos aukštosioms mokykloms, su baime laukiau straipsnio apie dėstytojų psichologinį smurtą, iki 2 val. nakties trunkančias paskaitas ar studentų žlugdymą. Tačiau jau perskaičius pirmuosius sakinius, deja, teko smarkiai nustebti.
Visuomenės daliai, kuri nėra susijusi su universitetu ar veterinarijos studijomis, straipsnyje išreikšta studento nuomonė (būtent – nuomonė, o ne faktai) gali sudaryti klaidingą įspūdį apie LSMU Veterinarijos akademiją ir pačią veterinarijos studijų programą. Dėl šios priežasties nusprendžiau išreikšti kitą nuomonę ir pakomentuoti anksčiau išreikštas mintis. Juk visada smagu išgirsti ne vieno studento atsiliepimus ir tada jau padaryti savo išvadas.
„Net koktu pasidaro, kai pamačius vadovėlį, iš kurio tenka mokytis, aiškiai matyti, jog šis popiergalis išleistas dar sovietiniais laikais. Dar juokingiau tai, kad dėstytojai pusę to vadovėlių sąvokų laiko klaidingomis. Tai sako per paskaitas“.
„Ateini į biblioteką pirmą dieną, pasakius privalomosios literatūros sąrašą per kažkokį dėstytojo dalyką, ir jau randi krūvą studentų eilėje, kuriems iš eilės sakoma, kad vadovėlių jau nebeliko. Bet jeigu į studijų programą įstoja apie 200 studentų, ir jiems visiems reikia mokytis iš to paties vadovėlio, tai bibliotekoje turėtų būti bent jau 200 tų vadovėlių, kad visiems jų užtektų“, – svarstė jis.“
Taip, akademijos bibliotekoje galima rasti net 1980 metais išleistų vadovėlių, kurie išduodami studentams. Tačiau šiuo metu dėstytojai paruošia ir išdėsto savo parengtą medžiagą (konspektų, skaidrių pavidalu), ši medžiaga studentams yra pateikiama paskaitų metu ar įkeliama į elektroninę sistemą. Todėl senų, su pasenusia informacija vadovėlių retai ir beprireikia.
Galų gale, jeigu trūksta mokomosios medžiagos, visada galima patiems domėtis ir skaityti angliškas knygas. Dėl knygų stygiaus – naujų, lietuviškai išleistų veterinarijos vadovėlių yra labai mažai. O kurie ir yra, tai išleisti tų pačių universiteto dėstytojų. Sudaryti naujam vadovėliui, jam paruošti ir išversti medžiagą į lietuvių kalbą reikia paaukoti daug laiko, sunkaus darbo, taip pat nepamirškime ir nemenkų piniginių išlaidų. Todėl nupirkti paprasčiausiai nėra ko, nes išleistų naujų vadovėlių tiesiog nėra.
„Visų pirma, pradėkime nuo dėstytojų. Tai žmonės, pasipūtę iki bet kokių aukštumų, įsivaizduoja esą geriausi specialistai, nors iš tiesų jų žinios apgailėtinos (dauguma jų net nesugebėtų taisyklingai pakaustyti arkliui kanopos). Tad kyla paprastas klausimas – kodėl šie sovietiniai reliktai, o ne tie, kurie turi praktinės patirties, teorines žinias suvokia per praktinę prizmę, dėsto LSMU?“
Veterinarija – labai platus mokslas, jis apima veiklą laboratorijoje, smulkių gyvūnų (kačių, šunų, triušių, žiurkėnų ir t.t.), stambių gyvūnų (arklių, galvijų, ožkų ir t.t.) gydymą, jau nebekalbant apie atskiras specializacijas (chirurgiją, vidaus ligas, akušeriją ir t.t.). Neįmanoma būti geru specialistu absoliučiai visose gydymo srityse. Todėl norint būti tikrai geru specialistu, tenka specializuotis tam tikroje srityje, važinėti į kursus, stažuotes, dalyvauti konferencijose.
Nemanau, kad veterinarijos gydytojas, kurio sritis yra, pavyzdžiui, smulkiųjų gyvūnų akušerija, moka pakaustyti arklį, tačiau dėl to jis nėra prastas specialistas, tai tiesiog nėra jo sritis. Juk atėję pas dermatologą nesitikime, kad jis Jums atliks širdies vožtuvų transplantaciją?
Kalbant apie dėstytojus, nereikia visko suabsoliutinti ir visus dėstytojus išvadinti „sovietiniais reliktais“. Taip, universitete tikrai yra senosios kartos dėstytojų, dėstančių jau ne vieną dešimtmetį. Galbūt yra ir tokių dėstytojų, kurie dėl pedagoginio darbo yra šiek tiek atitolę nuo praktikinio, gydomojo darbo. Tačiau tai yra tik išimtys.
Yra labai daug motyvuotų, pasišventusių savo darbui dėstytojų, kurie niekada neatsisakys paaiškinti, pamokyti, o jeigu ir nežinos atsakymo į pateiktą klausimą, tai visada patars kur galima pasiskaityti, ar nukreips pas kitą dėstytoją. Todėl jeigu studentas nusivylė, kad jo neišmokė pakaustyti arklio, galbūt reikėjo tiesiog apie tai pasakyti dėstytojui ir paprašyti nukreipti pas tą specialistą, kuris moka? Ir apibendrinant, iš patirties žinau, kad 3 kurse yra dar labai mažai klinikinių dalykų, todėl galbūt reiktų palaukti 4, 5 kurso ir tada spręsti apie klinikinius dalykus dėstančių gydytojų praktinę patirtį?
Iš tiesų praktinių užsiėmimų universitete trūksta, tai yra opi problema, tačiau konstruktyvią kritiką ir pasiūlymus, kaip tobulinti studijų procesą, visada galima išsakyti fakuleto tarybai ar dekanei, kuri mielai išklausys studentų nuomonę. Sėdint ir tylomis rašant piktus straipsnius į DELFI, sunku pasiekti progresą.
„Verta papasakoti apie dėstytojų apgailėtiną kompetenciją ir studentams tenkantį nepagrįstą krūvį, kurio atlaikymas turi minusinę praktinę vertę, t.y. ne tik tas krūvis bevertis, bet ir apskritai niekuo nepadeda siekiant karjeros veterinarijos srityje.“
Visų pirma, reikia nepamiršti, kad „veterinarinė medicina“ yra „medicina“. Tai reiškia, kad gydytojas neša didžiulę atsakomybę už savo pacientus (ar tai būtų žmogus, ar gyvūnas), yra atsakingas už jų gyvybę. Ir universitetas turi tik 5,5 metų suteikti studentui tokius teorinių ir praktinių žinių pagrindus, kad veterinarijos gydytojas būtų bent jau minimaliai pasiruošęs savo klinikinei veiklai. Dėl šios priežasties krūviai yra dideli, medžiagos išmokti reikia daug, tačiau kitaip būti ir negali.
O kalbant apie karjerą veterinarijos srityje, labiausiai jos pasiekti padeda pačio studento motyvacija ir noras mokytis. Žmonės sugebėjo pasiekti mokslo aukštumų mokydamiesi prie žvakių iš pageltusių popierių, todėl manau, kad šiais technologijų ir informacijos laikais žingeidžiam studentui tobulėti profesinėje srityje niekas negali sutrukdyti. O universiteto šmeižimas ir mėtymasis skambiomis antraštėmis, deja, tam tikrai nepadeda. Visiems LSMU studentams ir dėstytojams norisi palinkėti motyvacijos ir stiprybės tobulėjant profesinėje veikloje!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate studentas ar dėstytojas? Kviečiame Jūs papasakoti savo patirtį. Laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: