Viskas buvo... keistai. Taip man atrodė tada. Ji buvo tokia karštakošė, pavydi... pavydi visa savo esybe! Neduok dieve pasisveikindavau su kokia moterimi, kurios ji nepažinojo, o jei dar apsikabindavau... Tada pasigailėdavau. Labai stipriai. Bet gi aš tikrai negalvojau, kad tokie dalykai gali sukelti skandalą... Aš buvau jai ištikimas. Visada. Nors ji ir dabar dar galvoja, kad tai netiesa... Jeigu išvis galvoja.
Kai buvome kartu, aš buvau priverstas pamiršti draugus, laisvalaikį, kurį taip mėgau leisti su jais prie bokalo alaus ar kokiam klube. Staiga netekau savęs. Aš tikrai taip galvojau! Koks gi durnas aš buvau, kad nesupratau, kad tai Ji iš tikro buvo... yra tai, ko man reikia. Bet kai šalia turėjau viską, ko man reikia, savo laimę, tada aš to nesupratau... pykau ant jos, ėjau iš proto dėl kiekvienos pavydo scenos... Ir net nenorėjau gilintis, kodėl taip yra? Kas yra jos galvoje ir širdyje?
Mums gimė dukra, mes net susituokėm. Ji buvo laiminga... o man atrodė, kad aš elgiuosi garbingai. Tik tiek.
Ji buvo tokia gera mama. Jos moteriškumas liejosi per kraštus, tapusi mama ji atsiskleidė. Buvo tokia graži, tokia seksuali ir mano... buvo. Kodėl aš to nevertinau?
Mes vis dar pykdavomės dėl tų pačių dalykų, bet taip ir gyvenome. Aš nesusitikdavau su draugais pasibūti „vyriškai“, man atrodė, kad tapau eiliniu vyru, kuris buvo moteriai po padu. Mes susitikdavome tik su jos draugais, turinčiais šeimas. Pasibūdavome valandėlę ir namo... Jokių linksmybių, jokių vakarėlių...
O tada ji užsimanė antro vaiko. Kartojo, kad to reikia dukrai, to reikia mums... Kokia nesąmonė - tada galvojau aš. Vis sakydavau jai savo kategorišką NE. Žinojau, kad ji myli mane. Gi nepaliks tik dėl to, kad aš nenoriu vaikų?
Klydau... ji verkė, ji tapo nelaiminga. Pradėjo vis daugiau kabinėtis prie manęs, buvo nepatenkinta manimi iš esmės. Atrodė, viskas pasidarė blogai. Kartais atrodė, kad ji nebegali manęs matyti... Nepergyvenau. Nebejaučiau jai nieko ypatingo. Netgi pats pradėjau galvoti, kad geriau būtų išsiskirti. Lyg ir nenorėjau to, bet nepergyvenau.
Nemaniau, kad paliks mane, bet galvojau, kad jei paliks - neverksiu. Ir ji paliko... tiek mėnesių laukė, verkė tyliai... Mačiau, kaip žiūri į naujagimius, kaip rodo man savo draugių naujagimius... Aš pykau. Pykau, nes maniau, kad ji spaudžia mane. Aš nesuvokiau, kad tai buvo jos vidaus atspindys... Aš dariau ją nelaimingą, bet maniau, kad tai ji mane daro tokiu...
Ir ji išėjo. Su mūsų mylima dukryte, mano gyvenimo džiaugsmu... Paliko namus, ir jie tapo nebe namai. Tušti, nejaukūs, be mano 2 spindulėlių...
Iš pradžių to nesuvokiau. Pykau ant jos, bet tik tiek. Susitikdavau su draugais - ir nebuvau laimingas, turėjau kitų moterų, ir jos man kėlė šleikštulį. Man reikėjo tik jos. Kiek kartų aš maldavau, kiek kartų prašiau, kad sugrįžtų... O Dieve, aš buvau pasirengęs susilaukti su ja 6 vaikų iš eilės - tik kad Ji ir dukra sugrįžtų namo.
Bet jos negrįžo. Greitai jos gyvenime atsirado kitas vyras. Kuris ją vertino, kuris ją mylėjo ir neskaudino jos. Jis toks, kokio jai reikia. Nemėgsta vakarėlių, mielai vakarus leidžia su ja namuose, ji pražydo! Visi sako, kad niekad nematė jos tokios... Ji pagaliau tapo laiminga. Ir jai reikėjo tiek nedaug...
Prieš savaitę ji pagimdė kūdikį savo naujam vyrui. Sunku tą suvokti. Ji niekad nebebus mano. O aš... aš niekad nebebūsiu laimingas. Nes tai ji yra mano gyvenimo saulė. Ji yra ta, be kurios gyventi aš nenoriu.
Aš savęs nekenčiu. Kaip galėjau būti toks durnas? Kaip galėjau nenorėti turėti tuziną vaikų su ta Moterimi? Kaip norėjau vakarus leisti su draugais, o ne su ja...
O žinote kas dar... Kai Ji išėjo, mūsų dukra dar nekalbėjo. Ir nevadino manęs tėčiu. O dabar tėčiu ji vadina kitą vyrą. Tą sunku pakelti, tą sunku suvokti...
Mes matomės, ji leidžia man matytis su dukra... o aš kaskart taip noriu ją apkabinti ir niekad, niekur nepaleisti. Bet ji išskuba namo pas savo VYRĄ. O aš, toks tvirtas, savimi pasitikintis vyras, verkiu vakarais iš to sielvarto. Iš to skausmo, kurį jaučiu, kai matau juos laimingus.
Ji ypatinga. Ji yra moteris, kurią aš mylėsiu visados. Gaila, kad buvau toks kvailas. Gaila, bet tokia ta žiaurioji tikrovė.
J.
***************************
Gal ir jūs norite pasidalinti savo istorija? Rašykite mums gyvenimas@delfi.lt.
