Taigi, svajonių profesijos sąvoka keičiasi. Vis svarbiau tampa ne pats darbo pobūdis, bet nepriklausomybė nuo vietos ir griežto grafiko. Apie savo gyvenimo būdą ir darbus pasakoja jau metus aplink pasaulį su vyru Edmundu keliaujanti Evelina Stundzienė.
- Keliauti aplink pasaulį – tai buvo sena svajonė, ar gavosi ekspromtu?
- Turbūt kaip ir dauguma, visada svajojau pamatyti pasaulį, tik nesitikėjau, kad tas man pavyks anksčiau nei sulauksiu pensijos. Maniau, kad dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu ir kada nors senatvėje išaus ta diena, kai turėsiu pinigų tokiai kelionei. O viskas iš tiesų gavosi gana ekspromtu. VU studijavau filologiją, vėliau su vyru trejus metus gyvenome Amsterdame, nes jis ten studijavo.
Edmundui bestudijuojant, abudu dirbome kaip laisvai samdomi darbuotojai: vyras – grafikos dizaino, aš – vertimų srityje. Pasibaigus jo studijoms svarstėme – ką gi dabar veikti? Grįžti į Lietuvą? Kalbėjomės ir galvojome: „o ką tu iš tikrųjų norėtum veikti?“ Tada, per daug nemąstant, į galvą atėjo nelabai realistiškai skambantis atsakymas – keliauti aplink pasaulį. Kadangi turėjome galimybę dirbti iš bet kur, nusprendėme – kodėl gi ne. Keliauti išvykome ne iš karto. Prieš kelionę metams sugrįžome į Lietuvą – pabūti su draugais ir galbūt kažkiek pasitaupyti.
- Kiek šalių jau aplankėte?
- Apkeliavau apie keturiasdešimt penkias šalis, bet artimu metu šis skaičius dar augs. Kelionę pradėjome PAR, kur praleidome beveik mėnesį. Tada aplankėme dar kelias Afrikos šalis – Ruandą, Burundį, Tanzanijos Zanzibaro salą... ir per Dubajų patraukėmė Azijos link.
Pietryčių Azijoje praleidome kelis mėnesius, per kuriuos dažnai keisdami savo buvimo vietą aplankėme Nepalą, Mianmarą, Vietnamą, Tailandą, Kambodžą, Honkongą ir Balį. Nusprendėme, kad tiek Azijos šiam kartui ir užteks. Patraukėme į Papua Naująją Gvinėją, kuri man buvo viena laukiamiausių šalių. Vėliau mėnesį kemperiu prakeliavome Australijoje. Kemperis – geriausias būdas pamatyti šią šalį.
Tada patraukėme į Naujają Zelandiją, Prancūzų Polineziją, Havajus (kuriuose lankėmės jau antrą kartą). Iš Havajų trumpam nuskridome į Sietlą, kur pradėjome kelionę po Kanados Britų Kolumbiją, Jukoną bei Aliaską. Iš ten skridome tiesiai į Niujorką, kadangi po Ameriką teko keliauti jau ir anksčiau. Niujorkas – antra vieta, kur lankėmės nebe pirmą kartą. Iš ten nuvykome į Meksiką, kur praleidome bene daugiausia laiko – netoli dviejų mėnesių. Nemažai užtrukome ir Gvatemaloje, kur roviausi protinius dantis ir dvi savaites gėriau antibiotikus.
- Papasakok, kokia jūsų buitis. Kiek daiktų su savimi tampotės? Tarkime, drabužių – vis perkate naujus, ar turite penkias poras marškinėlių ir dvejas kelnes? Kur skalbiate? Ruošiate valgį patys ar valgote restoranuose?
- Įprasta diena kelionėje prasideda kava, interneto doze ir darbais. Stengiamės pabaigti darbus, kai lauke dar šviečia saulė. Tuomet traukiame kažko apžiūrėti ar tiesiog atsipalaiduoti vietiniame bare. Į kelionę išvykome turėdami po kuprinę, sveriančią 7 kg. Iš pradžių reikėjo tik vasarinių drabužių – nenumaniau, kiek į 7 kg įmanoma sutalpinti! Daiktų po truputį daugėjo. Pvz., Naujojoje Zelandijoje jau darėsi šalta, tad Australijoje nusipirkome šiltesnių striukių.
Dabar turbūt dauguma mano rūbų yra nauji, įsigyti kelionėje. Susinešioja ir nusiperki naujus. Arba šiaip užsimanai. Dar vis turime po tą pačią kuprinę bet prisidėjo ir vienas registruotas bagažas, sveriantis 15 kg. Į visa tai telpa kelios mano poros džinsų, striukės, suknelės, šortai ir dar daug visko.
Drabužių telpa daug, nes jau prieš kelionę bandėme apsipirkti protingai. Pvz., viena mano striukė susispaudžia į kumščio dydžio gumulą. Apatinius ir tuos gali nesudėtingai parinkti taip, kad kuo mažiau užimtų vietos. Plonos medžiagos suknelės ar marškinėliai taip pat neužima daug vietos. Turim porą megztinių, bet jų net neprireikia taip dažnai.
Drabužius skalbiame skalbyklose. Šią paslaugą nesunku rasti viešbutyje ar šiaip gatvėje. Greita ir paprastai kainuoja nedaug. Valgį ir patys gaminamės, ir į restoranus nueinam, ir gatvės maisto paragaujam. Iš tikrųjų abudu labai mėgstam gaminti maistą, tad esant galimybei, mielai renkamės šį maitinimosi būdą. Vakar pagaliau prisiruošėme suvalgyti tradicinį Čilės patiekalą Chorrillaną. Tai itin populiarus Čilės „pub food“, kurį rasi bene kiekviename bare ar restorane.
Valgėme jį diner stiliaus užeigoje. Dažniausiai patiekalo porcija skiriama dviems asmenims, tačiau vis tiek ji atrodo milžiniška. Todėl ir reikėjo sulaukti tinkamo apetito. Į patiekalą įeina bulvytės, supjaustytas steikas, dešrelė ir kepti kiaušiniai. Puikus pasirinkimas rimtoms pagirioms!
- Kur nakvojate?
- Didžioji nakvynių dalis užsakyta iš airbnb.com – puslapio, kur žmonės išnuomoja savo kambarius ir butus. Bet dažnai pasitaiko ir viešbučių, svečių namų ar hostelių.
- Aišku, vienas svarbiausių klausimų, yra kelionės biudžetas. Save laikote kuprinėtojais, ar vienu komforto laipteliu aukščiau?
- Turiu pripažinti, kad nesame kuprinėtojai. Kadangi dirbame beveik kasdien, reikalingos ir tinkamos darbo sąlygos – ramybė, patogumas ir greitas internetas. Galbūt todėl mums ir patinka nuomotis per airbnb.com, kur už mažesnę kainą nei viešbučio dažniausiai galim gauti visą butą.
- Ar turite pasiskyrę kažkokį dienos biudžeto limitą, ar viskas vyksta pagal situaciją?
- Papasakok apie savo ir vyro darbus. Laisvas grafikas ir darbas internete skamba kaip ne vieno svajonė. Juk turi būti kažkokių neigiamų tokio darbo pusių?
- Dirbu vertėja bei atlieku įvarius administracinio/pardavimų/klientų aptarnavimo pobūdžio darbus internete. Esu bendruomenės vadovė pažinčių svetainėje – ten prisižiūriu visokio plauko personažų. Trumpai tariant, esu moderatorė ir vertėja viename; atsakinga už svetainės tvarką ir joje užsiregistravusius lietuvius. Pagalbos lietuvių kalba norintys nariai pateks būtent pas mane. Taisyklėms nusižengę (pvz., kitus asmenis įžeidinėjantys ar priekabiaujantys) lietuviai taip pat pateks pas mane.
Svetainėje nuolat atsiranda naujų funkcijų, todėl kasdien gaunu medžiagos, kurią reikia išversti į lietuvių kalbą. Dirbu kartu su asistente, kuri mane pakeičia, kai negaliu dirbti. Taip pat dirbu virtualioje klasikinės muzikos parduotuvėje. Vyras – grafikos dizaineris. Laisvė dirbti iš kur nori man tikrai patinka ir nesu iš tų žmonių, kuriems būtina kasdien kažkur išeiti ir pasipuošti. Neslėpsiu, kad mėgstu padirbti ir iš lovos. Turbūt esu tinginė. Tikrai ne kiekvienam tinkamas toks darbas, bet man jokio biuro ar kolegų plepalų tikrai netrūksta.
- Ar kompanijos kurioms dirbi yra lietuviškos, ar vis tik užsienyje? Ar sunku buvo rasti tokius darbus?
- Vyras dirba su Lietuvos įmonėmis, aš – su užsienio. Jam tokių darbų susirasti sunku nebuvo, mat toje srityje jis jau sukosi kurį laiką. Man tai užtruko ilgiau, nes turėjau pradėti nuo nulio. Prieš atsikraustydama į Amsterdamą 2010 m., pusantrų metų gyvenau Londone, kur dirbau marketingo ir socialinių tinklų srityje. Atsikrausčiusi į Amsterdamą bandžiau susirasti panašaus pobūdžio darbų, tačiau tai man nesisekė nemokant olandų kalbos.
Kadangi dar nuo mokyklos laikų kartais paversdavau iš anglų kalbos, nusprendžiau susikaupti ties šia sfera. Be to, man patiko, kad šį darbą galėsiu dirbti per atstumą. Esu vertėja savamokslė. Per porą metų įsivažiavau ir ėmiau versti tikrai įdomiems ir žymiems klientams. Be abejo, tenka versti ir itin nuobodžius tekstus, bet ne viskas juk turi būti tik įdomu. Ir vis tik mano diena nebūdavo pilnai užimta tekstų vertimais, tad nusprendžiau pasiieškoti ir kitų darbų.
Taip pradėjau dirbti bendruomenės vadove ir vertėja vienoje pažinčių svetainėje bei direktoriaus asistente klasikinę muziką parduodančioje įmonėje. Pastaruoju metu vis dažniau savo „Instagram“ paskyroje (www.instagram.com/stundziene) sulaukiu klausimų apie keliones ar kokią nors konkrečią šalį. Žmonės nori patarimų. Galbūt ateityje reiktų bandyti karjerą sieti ir su tuo? Kas žino.
- Kiek valandų per dieną dirbate? Ar kartais neatrodo, kad geriau nepainioti darbo su malonumais? Juk tai nei darbas, nei atostogos. Kaip pavyksta viską suderinti?
- Šiuo metu per dieną dirbu tik apie 3-4 valandas, vyras dirba kiek daugiau. Šioks toks darbas yra ir pats kelionės planavimas. Suprantu, kad smagiau būtų vien keliauti, bet keliavimo ir darbo derinimas man taip pat patinka. Kartais apsistojame vienoje vietoje ilgesniam laikui ir įsijungiame darbinį režimą, kad vėliau galėtume, tarkim, stovyklauti kemperiu. Keliauti kemperiais bene smagiausia. Tada iš tikrųjų pajunti, kad keliauji. Kai kur, pvz., Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje, valandų valandomis nesutiksi automobilio, o apsistoti gali prie ežero, kur dienų dienomis nesutiksi nė gyvos dvasios.
- Keliatės anksti ryte?
- Keliamės be žadintuvo, bet pakankamai anksti. Natūraliai taip gaunasi. Būdami arčiau pusiaujo kartais keliamės ir penktą valandą ryte. Dabar esame Čilėje, kur šviesa mus pažadina apie septintą.
- Kur randate pigius skrydžius? Kiek laiko praleidžiate vienoje šalyje ar mieste?
- Skrydžių paprastai ieškome per skyscanner.net. Kai kuriose šalyse praleidžiam po mėnesį ar du. Tačiau kartais miestelius keičiame kasdien. O kartais vienoje vietoje gyvename ir dvi savaites. Šiuo metu esame Čilės sostinėje Santjage, kur praleisime beveik mėnesį. Čia kol kas draugų nesusiradome, bet tikiuosi, kad tai greitai pasikeis. Kartais užmezgame trumpalaikių pažinčių – su vokiečių porele kartu buvome nukeliavę į vieną Vietnamo salų ir bendraujame su jais iki šiol. Porą kartų pavyko aplankyti ir užsienyje, Sidnėjuje ir Niujorke, gyvenančius draugus.
- Minėjai, kad vestuves atšokote Las Vegase. Ar tai buvo kelionės pradžia?
- Ne. Susituokėme prieš 3,5 metų kelionės po JAV metu. Kelionę aplink pasaulį pradėjome 2014-ųjų metų rugsėjo 1 d. Beje, keliaudami po JAV taip pat dirbome panašius darbus. Turbūt toji kelionė buvo pamatas rimtesnei kelionei ateityje. JAV yra mūsų svajonių šalis nuo seno. Kasmet dalyvaujame žalios kortos loterijoje. Patinka tiek gamta, tiek miestai. Dabar norėčiau gyventi Niujorke, taip pat mėgstu Los Andželą. Užsimaniusi ramybės ar šiaip senatvėje turbūt traukčiau į Havajus, kur nors į Hilo.
- Ar keliaudami rizikuojate?
- Niekada nerizikuojame saugumu ar sveikata. Bent jau taip atrodo mums patiems. Nors daugumai mano draugų kelionė į Papuą Naująją Gvinėją ar kokį Burundį turbūt atrodytų kaip rizika. Visa kelionė į Papua Naująją Gvinėją buvo kaip vienas didelis nuotykis. Šalies istorija yra be galo įdomi ir turistų ten beveik nesutiksi. Praleidom ten apie dvi savaites ir dažnai jautėmės kaip „ant adatų“.
- Savo paskyroje „Maistas Ausims“ daug dėmesio skiri kiaušiniams. Kurioje šalyje jie skaniausi?
- Cha cha! Nebūsiu labai originali. Kiaušiniai skaniausi britų paliestuose kraštuose: JAV, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, PAR. Ten jie žino ką daro. Gana neskanius kiaušinius valgėme Zanzibare ir Nepale. Atrodo, ką ten ir sugadinsi? Neiškeptas baltymas neatrodo patraukliai. Iki mėlynumo išvirti kiaušiniai – taip pat.
- Kaip manai, ar įmanoma šitaip keliaujant gyventi visą gyvenimą?
- Tikrai taip! Nežinau, ar pati norėčiau visą gyvenimą taip gyventi. Turbūt ne. Bet puikiai galiu įsivaizduoti gyvenimą „ant lagaminų“. Tokį gyvenimo būdą vis tik mieliau rinkčiausi kaip pertrauką nuo sėslaus gyvenimo. Pvz., išvykstant pakeliauti metams.
- Ko keliaudama pasiilgsti iš „normalaus“ gyvenimo?
- Atsakymas į šį klausimą turbūt bus labai mergaitiškas. Pasiilgstu didelės drabužių spintos, žieminio palto, ilgų žieminių batų. Nors žinau, kad būdama Lietuvoje žiemą tikriausiai svajočiau apie basas kojas paplūdimyje... Bet labiausiai pasiilgstu draugų!
