Aš nelabai suprantu rašančius, kad ėmė kreditus šiaip kelionėm ar pirkiniams, ir vėliau besiskundžiančius periodikoje, kad negali atiduoti kreditoriams.
Nesuprantu ir tų, kurie prašo visuomenės sušelpti. Kažkaip per dažni jau tie prašymai – ir „Aro“ vyrams liemenių (valstybei turi būti gėda), ir dėl kredituose paskendusių, prasilošusių.
Mano manymu, padėti reikia, bet matau piktnaudžiavimą. Pati iki finansinių sunkumų visada padėdavau sergantiems, į nelaimę patekusiems žmonėms ar nupirkdavau kokia laukinių gėlių puokštelę iš močiutės prie prekybos centro. Bet šiuo metu ir to negaliu.
Mano laiškas ne tam, kad sugraudinčiau: aš tiesiog noriu kažkam išsikalbėti, likdama incognito, nes gyventi nesinori, ir suprantu, kaip galima to nenorėti, kai persekioja nuolatiniai laiškai, skambučiai ir baimė. Nuolatinė baimė. Tik dukrelė mane laiko, nes dėl jos viskas ir prasidėjo.
Mano dukrelei prieš 4 metus buvo nustatytas vidutinis neįgalumas. Negalia – ne genetinė, taigi jos ateitį galima koreguoti, bet tam reikėjo didelių lėšų. Lietuva tokiems vaikams tegali pasiūlyti kartą per pusmetį nemokamą apsilankymą (gražiam Vilniaus rajone) įstaigoje su prakiurusiu stogu. Na, dar darželį su logopede porą kartų per savaitę. Visą kitą daryti turi tėvai, nes tavo problema, kad vaikas neįgalus (…).
Į paprastą darželį nuvedus raukosi tiek tėvai (jie gi turi sveikus vaikus ir tikrai jie visada bus sveiki, na, jie taip įsitikinę), tiek auklėtojos. Bet mes nesiskundžiam, laimei, turim darželį gavę vietą specialiajam darželį, juk ypatingiems vaikams ir darželiai turi būti ypatingi. Kas bus, kai reikės eiti į mokyklą, neįsivaizduoju, ir tai irgi viena papildoma baimė prie mano sąrašo. Mums su vyru jau seniai depresija, bet vaistų negeriam, nenorim būti zombiais, nenorim priprasti. Bandom surėmę pečius spręsti problemas.
Kai sužinojom vaiko diagnozę, iš pradžių buvo daug nevilties ašarų, tada ieškojome informacijos internete. Tada prasidėjo visokios terapijos, samdomi specialistai, kelionės į kitas šalis (jei Lietuvoje tos terapijos nėra), papildų siuntimąsis iš užsienio, ir daug darbo namuose.
Žinoma, visa tai – ne už ačiū, todėl palikę mažąją darželyje abu kas rytą lekiam į darbus. Algos mūsų, lyginant su minimalia alga, neblogos, tačiau jų pakaktų turint paprastą vaiką, o ne ypatingą. Apie antrą vaiką net didžiausiose svajose sunku svajoti, ir ne dėl pirmagimės sutrikimų (jos sutrikimai yra unikalaus gimdymo pasekmė, genetiškai mes sveiki), bet dėl finansinio nestabilumo. Juk per tuos pragariškus 4 metus mes įlindom į didžiausias skolas: iš pradžių pasiskolinom iš banko, trūkstant pradėjom „draugauti“ su kreditais.
Dabar bankui paskola grąžinta, o su kreditais susimovėm. Ten „dieną palauk“ pas juos nėra. Suprantama, verslas, turi generuoti pajamas. Suprantama, niekas pistoleto į smilkinį įstatęs nevertė skolintis, nors, manau, dėl tokio dalyko skolintųsi visi. Na, gal ne visi.
Dukrytei terapijos ir papildai, darbas ir specialistai labai padėjo, pradėjo suprasti kalbą, kalbėti trumpais sakinukais, mokosi kalbėti taisyklingai, mokosi skaityti, patinka piešti.
Svajojame, nedrąsiai, gal į pirmą klasę šuoliuosime jei ne spec. mokyklėlėn, o į bendrojo lavinimo su integracija? Gal mes savo angelėlį sugebėsime pastatyti ant kojų, kad ir kiek mums tai kainuotų finansinių ir nefinansinių resursų? Bet kaip gyventi, kai nebegali net dalimis susitarti mokėti? Kai palūkanos ir delspinigiai viršija skolą? Kai pasiskolinai 5000 Lt, o grąžinti reikalauja 4000 eurų?
Prašau patarimų, į užsienį negalime išvykto dėl vaiko. Vyras nevažiuos, kadangi į darželį ir iš jo veža jis, spec. darželis toli. Aš, jei likčiau viena su vaiku, nespėčiau į darbą, arba reiktų iš jo išeiti, nes vairuoti automobilio teisės neturiu, darbas toli. Laikyti teises pinigų nėra. Senelių, kurie galėtų padėti, nėra.
Psichologai dėl jos ypatingos būsenos nerekomenduoja vaiko atskirti ilgam nei nuo manęs, nei nuo tėčio. Esam akligatvy. Ieškoti antrų darbų laiko neturime, vyras aria viršvalandžius, kad gautų tuos 600 eurų, aš namie dar su vaiku po darbo dirbu, mano alga – 600 eurų. Vaiko neįgalumo pašalpa – 200 eurų. Mūsų būstas Vilniuje – nedidukas, dviejų kambarių butas senam name, šildymo sąskaitos milžiniškos, dar slegia paskola. Žinau, kad uždirbam tikrai neblogai, stengiamės, bet normalių sąlygų gyventi neturime.
Į kiną ir kavines nevaikštom. Taupom ir taupom. Bandėm imti iš kredito unijos vieną didelę sumą, paskaičiavom, kad grąžinus kreditus unijai, reikėtų mokėti tik po 100 eurų per mėnesį, tačiau kadangi kai kurios mūsų skolos jau nukeliavusios pas antstolius, mūsų kredito reitingas netinkamas, nekilnojamo turto užstatui neturime.
Tad lieka viskas pragyvenimui, terapijoms ir kreditams. Rašau ne todėl, kad nieko nenorim keisti, o todėl kad viskas jau buvo svarstyta persvarstyta. Laimei, bent vaikui kalėdinę dovaną jau nupirkome, eglutę turim plastmasinę.
Gal vėliau nebereikės tų terapijų ir papildų. Gal kada palengvės… Na, viltis, nors ir kvailių motina, bet kažkokia juk turi būti gyvenime. Gal kas iš savo patirties gali patarti kokiu teisiniu keliu eiti, kaip galima bendrauti su tomis išieškojimo įmonėmis, kad galų gale neaugintų palūkanų, perskaičiuotų skolą, ir sutiktų su sąlygom atiduoti dalimis, kurias galime mokėti?
Pusę skolų esam atidavę, su trim antstoliais susitarę mokam po 100 eurų, liko 3 bendrovės, kurios nepripažįsta jokių dialogų. Atidavę skolas antstoliams, galėtume mėnesio įmokas padidinti likusioms kredito bendrovėms, bet verslas nelaukia. Jiems reikia dabar.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate atsidūrę panašioje situacijoje kaip tekste aprašyta moteris? Turite jai patarimų? O gal galite papasakoti, kaip pats atsistojote ant kojų po to, kai pečius buvo prislėgusi finansinė našta? Pasipasakokite! Jūsų laiškų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: