Mano draugas (taip, mylimasis. Taip, musulmonas. Taip, netgi juodaodis! Brr, koks siaaaaubas, aniaaa?) kartą paklausė – kodėl mes, lietuviai, tokie liūdni žmonės? „Kodėl taip manai?“ – paklausiau. Todėl, paaiškino draugas, kad jūs nedainuojate! Kaip nedainuojam, nusijuokiau, pilna koncertų vyksta – tik rinkis... „Ne ne, rimtai, – atsakė draugas. – Jūs nedainuojate! Nedainuojate gatvėje, nedainuojate dirbdami, iš jūsų namų nesklinda muzika...“ Ir tuoj pat užniūniuoja. „Meiluti“, – tariu nusišypsojusi. Už tai jį ir myliu!
Taip, mes išties liūdnučiai. Kai neturim problemų, jų susikuriam... Atrodo, reiktų tik džiaugtis, kad pagaliau esame laisvi ir... tiesiog laimingai gyventi, įsivaizduojate? Ar jums tai nesuvokiama? Ar kaimynas užstatė jūsų mašiną, o politikas pavogė jūsų pensiją? Man jūsų iš tikrųjų gaila...
Mano draugas – iš tolimos šalies. Labai neramios, skurdžios. Ar jis liūdnas? Cha! Nerasit laimingesnio už jį. Jis džiaugiasi, kad Dievas davė jam šį gyvenimą, suteikė progą nugyventi jį dorai ir patekti į nuostabų Rojų. Džiaugiasi, kad patekėjo saulė, kad išgirdo čiulbant paukštį, kad turi darbą ir kad per radiją groja groži daina... Ko daugiau norėti? Ar lietuvis, verkiantis dėl pensijos, kuri bus už penkiasdešimties metų ir tokia, kokios nusipelnė, supras? Kažin... Jam gi Vladimiras Putinas ar Angela Merkel, o gal ir Barakas Obama blogi, jis neturi gyvenimo per juos...
O mano draugui niekas gyvenimo negadina. Jis šypsosi, su kiekvienu sutiktu žmogumi elgiasi kaip su sau lygiu geru draugu. Ir dėl to ne tik pats džiaugiasi, bet ir tuos žmones daro laimingus. Va, kur tikras gyvenimo pajautimas.
Gaila, kad Lietuvėlėj mažai tokių vėjų užpučia. „Galbūt kaltas neišsimokslinimas, tamsumas?“, – berašydama klausiu savo draugo. Jis uždeda ranką man ant peties. Atsisuku. Jis tyli, giedrai šypsosi. Atpažįstu šią šypseną, ji reiškia, kad ir vėl kažką praleidau. Ir tik tada topteli, kad draugas yra iš dar labiau atsilikusios šalies nei Lietuva, ten išvis nėr nei universitetų, nei mokyklų. Imu juoktis. Na va, bandžiau kliautis stereotipais, o gyvenimas iškart davė pamoką – suklydai! Taigi, ne tamsumas yra lietuvių priešas... O kas? Mentalitetas? Jau nesinori galvoti, norisi eiti ir praleisti vakarą taip, kaip ir dera vyrą turinčiai moteriai...
Pabaigai pasakysiu tiek – mes, lietuviai, labai mėgstam dairytis į užsienius. Ėėė, ten taip, bėėė, ten dar kitaip. Tai pažvelkit į Prancūziją, į Belgiją. Jos susidūrė su problemomis? Taip. Praskydo? Ne. „Refugees are welcome!“ (liet. Pabėgėliai, jūs esate laukiami). Viso geriausio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galbūt norite pasidalinti savo nuomone ar patirtimi, sugriauti visuomenėje vyraujančius stereotipus? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: