Visą laiką man atrodė, kad tai yra ne visai normalu. Juk jei tu esi su žmogumi, o jis – su tavimi, jūs privalote vienas kitu pasitikėti. Juk kiekvienas turime teisę turėti ir draugų, ir draugių, gal ne visi su manim sutiks, bet tai juk mano nuomonė, ir galime bendrauti tiek su vyriškos, tiek su moteriškos lyties atstovais. Tačiau kartą pagavau save elgiantis priešingai, nei visą laiką galvojau.

Su savo draugu gyvename kartu beveik metus. Visad buvau pilka pelytė ir iš savo saugaus kiauto išlendu tik prie savo draugų, namiškių ar savo draugo (na, dabar jau pasitaisiusi situacija). Tad užplūdus nepasitikėjimo savimi bangai, ėmiau galvoti – ką šis žmogus su manim veikia? Ar gali būti tiesa, kad jis mane myli? O gal jis vis dėlto mane apgaudinėja, tyčiojasi ar pan?

Kaip tik tuo metu tarp mūsų kildavo ginčai ir kiti nesutarimai. Ir BINGO! Kartą gulėdami lovoje apsibarėm, o tuo metu jam kaip tik kažkas rašė SMS žinutes. Aš neklausiau, kas tai buvo, net nesistengiau pamatyti, nes buvau susikoncentravusi į konflikto esmę. Bet staiga, toks jausmas lyg tyčia, jis pakėlė savo telefoną aukščiau ir aš pamačiau kas jam rašė. Tai buvo kita mergina, kurios aš nepažinojau. Nesakiau jam nei žodžio apie tai, juk, kaip minėjau, abu galime turėti draugų – tiek vaikinų tiek merginų.

Su draugu susitaikėme, kivirčas liko pamirštas tačiau iš galvos neišėjo klausimai: kas ji tokia? Ar su ja jis mane apgaudinėja? ir pan. Kitos dienos vakarą maniškis, grįžęs iš darbo, nuėjo išsimaudyt. Pamačiusi jo telefoną gulintį ant stalo neapsikenčiau ir patikrinau jo SMS žinutes. Radau jos rašytą žinutę tą pačią dieną ir su bučinukais. Nors atsakymo į jos žinutę nebuvo, mane užplūdo pyktis, baimė, nusivylimas ir begalė kitų jausmų.

Padėjusi jo telefoną atgal į vietą, susimąsčiau ne apie tai, kas tarp jų galbūt yra, o gal ir ne, bet apie tai, ką aš ką tik padariau. Aš patikrinau jo telefono SMS žinutes! Kodėl aš taip pasielgiau, juk taip negerai. Nors aš neturiu ko slėpti, bet nenorėčiau, kad jis taip darytų. Jau geriau tegu paprašo ir aš jam parodysiu, nei jis pats paslapčiomis tyrinės, su kuo aš bendrauju (nors dažniausiai pati pasakau, kas skambina ar rašo).

Galiausiai su vaikinu išsiaiškinom ir pasikalbėjom, kas ji tokia, kokie jų santykiai ir pan. Tačiau man nepasidarė lengviau. Ne dėl to, kad juo netikiu, bet dėl to, kaip aš pasielgiau. Vis dėlto lieku prie savo nuomonės, kad to nevalia daryti, geriau pasikalbėti su antrąja puse apie tai. Nors suprantu, kad galiu išgirsti kitų žmonių prieštaravimus, kad išduodamas savo antrąją pusę asmuo niekada to nepasakys. Na, nebent norės skirtis arba jaus begalinę kaltę. Kad ir kaip ten bebūtų, mano nuomone, žmogus, tikrinantis antrosios pusės žinutes, skambučius ar socialinių tinklų susirašinėjimus, nepasitiki pats savimi.

Iš savo istorijos gavau pamoką, kad jei jau taip baisu ar neramu, paskutinis dalykas, kurį pagalvosiu daryti, bus tikrinti savojo telefoną, nes taip tik daugiau nervinčiausi, o, kaip sakoma, nervinės ląstelės neatsistato.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Galbūt norite paprieštarauti straipsnio autoriui, išsakyti savo nuomonę? Jūsų nuomonės laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: