Tad net neabejoju, kad daugelis į filmą „Meilė“ „Scanoramoje“ atėjo pažiūrėti, kaip atrodo 3D pornografija ir galbūt net seksualiai įsikvėpti. Tačiau vietoj pornografijos daugelis gavo tiesiog erotikos šedevrą.
Filmą režisierius pavadino „Meile“ (originalas „Love“), o ne kokia nors „Aistra“ ar „Seksu“, nors pats prisipažino, kad galvojo ir apie „Pavojų“, nes meilė yra pavojinga, jos ir pačios tyko įvairiausi išoriniai pavojai. O ir filmas tiesiog apie meilę, tokią aistringą, kurios turbūt kiekvienas iš mūsų viduje trokšta, nors bijo prisipažinti dėl visuomenėje vyraujančio pasmerkimo ir dorovingos lietuvių kultūros.
Ne veltui tokie filmai kaip „Nimfomanė“ sutraukia minias žiūrovų. Savaime suprantama, kad meilė turi ir erotinę pusę. Tai ne tik paukščiukų skaičiavimas. Meilė turi ir evoliucinę prasmę – palikuonys ir žmonijos išlikimas. Ši prasmė, deja, yra stipriai primiršta Vakarų visuomenėje, kai gimstamumas vis mažėja. Būtent kūniškoji meilės pusė yra puikiai pavaizduota šioje beveik dviems valandoms prikaustančioje juostoje apie geismą, meilės geismą. Tačiau ir be jos pačios buvo paliesta ir kita meilės pusė: pasitikėjimas, partnerių susiliejimas iki giliausių fantazijų, pavydas ir ištikimybė.
Dar dėdulė Froidas kalbėjo apie seksualines fantazijas ir jų svarbą, tai ne XIX a. romantizmas ar puritonizmas. Taip, šiame filme visa meilė sirpsta ant erotinio prado, tačiau juk tokia ji neretai būna ir pačioje XXI a. realybėje, kai santuokos turėtų būti sudaromos ne pagal luomus, o iš meilės.
Režisieriaus suteikti vardai personažams neatsitiktiniai. Pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo kūdikio vardas Gasparas kaip ir pačio režisieriaus, filme yra ir veikėjas, pavadintas režisieriaus pavarde – Noe. Iš tiesų neaišku, kiek pats savęs yra „įdėjęs“ filmo režisierius ir scenarijaus autorius Gasparas Noe. Galbūt ir kiti vardai neatsitiktiniai, galbūt scenarijaus autoriaus pirmosios meilės (čia tik spėjimas) – kaip Lucile ar Elektra. Pastaroji yra viena pagrindinių veikėjų ir taip pat paliečia platesnį kultūrinį kontekstą – Elektros kompleksą ( valdingo tėvo mergaitė). O pats pagrindinis veikėjas yra Merfis, tai tas, kuris sakė – jeigu kas nors gali atsitikti, tai būtinai ir atsitiks (Merfio dėsniai).
Atrodo, ko galima ir tikėtis, kai susitinka Merfio dėsnis ir Elektros kompleksas. Abudu nevaržo vienas kito: vyras trokšta daugybės partnerių, o savo partnerės pavydi kiekvienam kitam patinui. Tiksliai paliestas vyriškasis pradas, ir vyriškoji prigimtis tikrai turėjo jaustis „sučiupta ir atidaryta“ kaip ir buvo atrakinamos moters slapčiausios vietelės per filmą. Tačiau Elektra irgi ne pėsčia, ji pati irgi mėgsta kūniškus malonumus ir, ko gero, yra daug mažiau įklimpusi negu Merfis į judviejų meilę.
Pagrindinis veikėjas yra visiškai įsimylėjęs ir galų gale pats save smerkia ir abejoja tokia poligamiška laisve, nors ir įgyvendina sekso trise troškimą, tenori būti vienas ir kartu su Elektra, o šiai, ko gero, viskas nė motais. Ekrane puikiai atskleidžiama poligamiška vyrų išorė su stipriu monogamišku vidumi: patelės negalima dalintis su niekuo, o pačiam reikia stengtis apvaisinti kuo daugiau patelių – tikras paradoksas.
Filmas nėra tiktai vieno vyriško organo istorija, filmas braunasi giliau pro vyrišką pavydą. Merfis stoja ir prieš visuomenėje susiklosčiusias tradicijas – jis nori būti ir susilaukti vaiko su savo meile – Elektra, tačiau yra priverstas gyventi ir auginti atžalą su nemylima moterimi (visuomenė verčia gyventi su ta moterimi, kuriai „užtaisomas“ vaikas). Nekaltas kūdikis yra pavadintas kūdikio vardu, kuriuo turėjo būti pavadintas jo ir Elektros meilės vaisius, kūdikis yra tarsi jungtis tarp Merfio praeities ir ateities, tarp kurių blaškosi pagrindinis veikėjas. Praeitis yra tokia nuostabi ir idealizuota kartu su erotiniu meilės trikampiu, kurio centre yra jis. Ateičiai, atrodo, sukurti reikės daugiau pastangų – galbūt pamilti nemylimą moterį ir su ja užauginti kūdikį (ateitį), nors meilė Elektrai (praeitis) tokia įtraukianti. Siužetas vystomas dramatiškai – vis labiau atskleidžiami įvairiausi Merfio ir Elektros santykių aspektai, neriama į praeitį tarsi į praėjusio amžiaus prancūzų rašytojo Prusto romaną „Prarasto laiko beieškant“. Jaudinanti įtampa auga, dabartinės situacijos priežastys aiškėja...
Bet grįžkime prie kinematografijos. Filme daug nuostabiai ištobulintų meniškų erotiškų kadrų. Įelektrinančios erotinės scenos prikausto dėmesį savo estetiška kompozicija. Kai kurie vaizdai tiesiog hipnotizuoja, žadindami pačius primityviausius instinktus. Kinematografija hipnotizuoja kartu su garso takeliu – muzika tiesiog fantastiškai gili ir kuria dramatišką ir melancholišką nuotaiką.
Aišku, buvo to, ko ir tikėtasi, vietoj 3D nukreipto šautuvo vamzdžio į žiūrovą šįkart nukreipiamas trimatis vyriškas organas. Tokius nuspėjamus vaizdus režisierius puikiausiai panaudojo kaip 3D erotikos pionierius. Nepamiršta ir kitų seksualių vaizdelių.
Šiame filme scenos yra gana realistiškos, prieš seksą naudojami prezervatyvai (daugelį kitų erotinių filmų scenų sudaromas įvaizdis, kad saugus seksas nėra svarbus ir tokie klausimai nutylimi). Veikėjai dirbtinai nedejuoja tarsi išprotėję nuo orgazmo. Tiesa, ir pats filmas ne apie orgazmą, o apie dramatišką meilę.
Filmo premjerą Lietuvoje pristatęs kito erotizuoto „Scanoramoje“ rodomo filmo „Slėpynės“ scenarijaus autorius ir prodiuseris Daniel‘is Metz‘as tiesiog išreiškė viltį, kad bent po šio vakaro nors viena moteris pastos. Ir jis buvo taiklus: meilė yra jungtis, kuri, norėdama išlikti, turi pavirsti į naują gyvybę. Filmas taip ir neatskleidžia, kur dingo Elektra. Paslaptimi lieka ir tai, kiek vyrų ir moterų pajuto jaudinantį geismą per ir po šio kino seanso.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!