Mūsų pažintis nebuvo niekuo ypatinga, netgi visiškai neįdomi ir banali (o kai kuriems, gal netgi pasirodys „smerktina“). Tiesiog studijuojant ir dienų dienas leidžiant prie kompiuterio norom nenorom (labiau norom) akis nuklysdavo į socialinius tinklus, o po to ir į pažinčių tinklalapius.
Pradėjau susirašinėti su įvairiais žmonėmis, su kai kuriais netgi susitikdavau. Tiesa, į visus vaikinus žiūrėdavau kaip į draugus ir romantikos neieškojau, net draugės juokdavosi, kad „visokių meilių“ man nereikia. Tiesiog buvo smagu tiek laiškus rašyti bei skaityti, tiek gyvai bendrauti su įviariausiais žmonėmis.
Bet vieną kartą viename iš susitikimų vienas vaikinas krito giliai giliai į akį... Pati bandžiau save įtikinti, kad nieko nejaučiu, bet, matyt, tik melavau sau ir tikrai nemaniau, kad šį kartą labiau klausysiu širdies nei proto... O protas sakė: „Nieko nebus, pamiršk, šis žmogus ne tau...“
Aš ir toliau susirašinėdavau praktiškai su visais, kurie man parašydavo padorų laišką be erotinių pasiūlymų, bet iš tikrųjų laiškų ir žinučių laukdavau tik iš jo – to, kurį laikiau labai ypatingu, paslaptingu, įdomiu, nepaprastu, nežemišku... Mes kartais susitikdavome, kartais susirašydavome laiškais, kartais (o gal ir dažnai, jau nepamenu) plepėdavome „Skype“.
Pradžioje atrodė, kad protas tikrai klysta, o širdis teisi – trauka abipusė. Bet vėliau pastebėjau, kad bendravimas pradėjo retėti, o man darėsi vis sunkiau, nes klimpau vis giliau į savo pačios įsivaizdavimus. Juk man tai buvo taip nepažįstama, visos tos „meilės-šmeilės“... Visi kiti rašantieji man buvo neįdomūs, ne pakankamai ypatingi, kad pajausčiau bent pusę tiek, kiek jaučiau jam (tiesa, jam aš to nesakiau ir kitiems stengiausi neparodyti, bet tikiu, kad daug kas pastebėjo).
Taip ir ėjo gana rutiniškos dienos save „kankinant“, kol visai nekaltai ir, atrodo, įprastai iš pradžių viename tinklalapyje, po to kitame keliais žodeliais persimečiau su vaikinu, kuris nei domino, nei nedomino, tiesiog maniau, kad tai bus dar vienas „draugas“. Tuomet prasidėjo ilgesni laiškai... Pastebėjau, kad jo laiškų laukiu ne mažiau, nei pirmojo vaikino žinučių... Tada jau pati nežinojau, ar tą pirmąjį įsimylėjau, ar meilę sau įsikalbėjau (gal tiesiog norėjosi to, ko, atrodė, kad negaliu gauti), bet vis tiek atrodė, kad jis toks ypatingas ir man būtinai „jo reikia“. Mintis praskaidrindavo tik antrojo laiškai. Galiausiai nutarėme susitikti.
Jis pasirodė visai kitoks nei pirmasis – ramus, santūrus, rimtas, žemiškas, kiek kuklokas – tiesiog labai mielas (net šypsena nejučia veide atsiranda prisiminus).
Susitikome dar ne kartą ir pradžioje aš vis bandžiau žaisti sau įprastą žaidimą „tu man draugas, mes čia tik draugiškai“, nes širdis dar brandino viltį dėl pirmojo, vis tikėjosi romantinių filmų siužeto – tikros ir vienintelės meilės, kuri tuoj tuoj pražys abipuse liepsna ir, kaip priklauso, bus laiminga pabaiga.
Tiesa, nepasakyčiau, kad jis kurstė tą mano meilę, regis, tuo metu gal ir merginą turėjo ar mažų mažiausiai simpatiją, o su manim tiesiog buvo draugiškas. Pati nežinojau, kodėl ta viltis manyje vis negeso, nors protas nuolatos kartojo: „Pamiršk, gyvenk savo gyvenimą, tai tik užgaida, jūs niekada nebūsit kartu, tau to net nereikia“.
Atrodė, kad išgyvenu tikrai tamsų periodą (pati ant savęs pykau, kad pasidaviau kažkokioms „kvailoms meilėms“) ir kažkaip sau pačiai netikėtai pradėjau rimtai draugauti su antruoju – tapome, taip vadinama, oficialia pora. Dabar jau nesinori gilintis, ar tuo metu tai buvo tiesiog noras nebūti vienai, turėti kažkokią atramą, kitą žmogų, kuris nukreiptų mintis nuo pirmojo įsimylėjimo, ar tai buvo kažkoks mistinis pasąmoningas žinojimas, kad kada nors tai taps didžiausia meile mano gyvenime. Žinojau tik tiek, kad jis man tikrai labai patinka, tik neatrodė, kad tas jausmas prilygsta „meilei“ pirmajam.
Buvome pora, o aš vis dar buvau pasimetusi ir jis tai tikrai matė. Galiausiai ir pati kažkiek pasipasakojau, be to, ir toliau su pirmuoju bendravau. Tiesa, draugiškai. Pati stengiausi jam nerašyti (ne visada pavykdavo), tiesiog, jei sulaukdavau žinutės, atsakydavau (buvo ir keletas draugiškų pasisėdėjimų kavinėse prie kavos). O mano vaikinas tylėjo. Kartais matydavau jo veide nepasitenkinimą, netgi liūdesį... Retkarčiais jis man užsimindavo, kad jį liūdina tokia situacija, o aš arba apsimesdavau, kad jam viskas tik atrodo, arba tiesiog supykdavau (dabar pačiai gėda prisiminus, kokia vaikiškai paika buvau).
Prireikė poros metų, kad pagaliau atsimerkčiau ir pamatyčiau, jog vaikiausi kažkokį pačios susikurtą miražą ir nemačiau, kad štai čia šalia manęs yra tikrai ypatingas žmogus! Ir mano meilė jam ypatinga, visai kitokia nei „pirmasis įsimylėjimas“, daug stipresnė, tvirtesnė, brandesnė ir visa apimanti.
Jis turi viską, ko tik galėčiau panorėti iš „tobulo vyro“ – meilę, rūpinimąsi, supratimą, palaikymą, vyriškumą, tvirtumą, raginimą stengtis, siekti kažko, nesustoti, energiją, išmintį, susivaldymą, ramumą, saugumą, gerumą, atvirumą, empatiją, atsidavimą... galėčiau vardinti ir vardinti be galo be krašto tik gerąsias savybes... Jo atsidavimas man ir palaikymas yra begaliniai ir neišsenkantys – kad ir į kokią bedugnę jausčiausi krintanti, jis visada ištiesia ranką, visada mane ištraukia ir atgal nereikalauja nieko (na, gal tik meilės, kurios tikrai nusipelnė).
Manau esanti gana sunkiai sugyvenamo charakterio, netgi emociškai nevisai subrendusi, bet jis sugeba užgesinti visus mano „gaisrus“. Būdama su juo noriu augti, tobulėti, stengtis ir žinau, kad jis niekada neatsisakys padėti – išklausys, patars ir padės žengti laimės link. Su juo supratau, ką reiškia būti iš tikrųjų laiminga, ir ką reiškia tiesiog mylėti žmogų ne už tai, koks jis yra, o už tai, kad yra.
Pati iš savęs juokiuosi, kad tuos banalius meilės žodžius (ir banalias meilės išraiškas), kuriuos romantiniuose filmuose ar melodramose laikau tiesiog „seilionėmis“, dabar noriu išsakyti jam.
Mes kartu jau daugiau kaip penkeri metai, bet iki šiol kasdien atrandu po naują gerą jo bruožą ir įsimyliu jį vis labiau ir labiau. Ir vis stebiuosi, kad pasaulyje visgi yra tokių atsidavusių, nesavanaudiškų žmonių ir man netgi ne tik kad pavyko tokį sutikti, bet jis yra čia, šalia manęs, ir aš kasdien galiu mėgautis ir džiaugtis jo šiluma, rūpesčiu ir jo glėbiu, kuriame jaučiuosi saugi ir laiminga.
Žinau, visi žmonės savaip ypatingi, bet man jis pats ypatingiausias! Gailiuosi, kad viso to emocinio blaškymosi metu suteikiau jam skausmo ir dėkoju už tai, kad ištvėrė, suprato, palaikė, liko kartu, rūpinosi ir džiugino bei tebedžiugina kasdien. Štai todėl jis ir yra ypatingas!
Džiaugiuosi ir dėkoju likimui, kad mūsų keliai susikirto ir toliau keliaujame kartu!
V.
***
Dėkojame skaitytojai už istoriją. Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus, nes geriausių istorijų autorių laukia puikūs prizai.
