Senokai teko skraidyti, todėl labai apsidžiaugiau, kad visas „Wizzair“ skrydžio palydovų kolektyvas – lietuviai. Tai suprantama, nes vis dar nedaug keleivių moka anglų kalbą. „Ryanair“ stiuardesių kolektyve mano kelionės atgal metu puikavosi tik viena lietuvaitė. Šį kartą abiejų bendrovių kolektyvai nuteikė maloniai, visai ne taip, kaip maždaug prieš dešimt metų buvusiose lietuviškose „Flylal“. Anuomet įlipęs į lietuviškų oro linijų lėktuvą pasijausdavau nereikalingu ir beverčiu keleiviu, nes tų darbuotojų elgesys būdavo arogantiškas ir atgrasus. Na, maždaug toks, koks būdavo daugelyje parduotuvių, valgyklų ir viešbučių sovietmečiu.
Beje, gal tiesiog taip sutapo, bet pastebėjau, kad į Lietuvą grįžtančiame lėktuve visos vietos nebuvo užimtos, o į Angliją lėktuvas skrido pilnut pilnutėlis. Tačiau mačiau, kad į Lietuvą skrido nemažai ir angliakalbių žmonių.
Deja, mano trumpa viešnagė Lietuvoje nebuvo džiaugsmo kupina. Vos tik nusileidus lėktuvui Vilniaus oro uoste ir išėjus į gatvę, į akis krito liūdnų ir susirūpinusių praeivių veidai. Dar slogesnė nuotaika apėmė atvažiavus į Klaipėdą. Taip, šis miestas kaip ir Vilnius man labai patinka ir kaskart būdamas jame jaučiuosi lyg namuose (o ir tie namai netoli). Tačiau vėl užkliuvo liūdnoki ir susirūpinusių praeivių žvilgsniai. Nedžiugino ir mikroautobusų vairuotojų, vežančių į Palangą ir Kretingą, nuotaikos.
Rūstūs veidai, nemandagus aptarnavimas, be žodžių „ačiū“ ir „prašom“. O ir patys keleiviai pasirodė itin priekabūs. Vienos kelionės metu tarp dviejų pajūrio miestų įsiplieskė konfliktas tarp vairuotojo ir pagyvenusios moteriškės. Netrukus į ginčą įsijungė ir kiti keleiviai. Šiuo atveju jie užstojo vairuotoją. Buvau kiek tolokai nuo ginčo židinio, todėl neišgirdau, kodėl ta močiutė taip supyko. Tik ši situacija man priminė, kad kažkas mūsų tėvynėje yra ne taip. Per daug piktumo, susvetimėjimo ir pagiežos vienas kitam. Už ką, kodėl?
Na, o didžiausią mano nusivylimą tėvynainiais pasėjo vienos Kretingos ūkinių prekių parduotuvės kolektyvas. Nusprendžiau per savo atostogas nedykinėti, o šiek tiek aptvarkyti mano amžiną atilsį mamos namelį. Dėl to užsukau į tą parduotuvę tapetų bei kitų ūkinių prekių. Atėjau geros nuotaikos, manydamas, kad ir aš gausiu mainais tą patį. Juo labiau, kad nusiteikiau išleisti tam tikrą sumą pinigų. Deja, vos tik pardavėjo pasiteiravau, ar galima gauti profesionalios pagalbos, buvau apšauktas, kad jis neva neturi laiko ir, atseit, geriau suprasčiau jo netrukdyti su savo durnais klausimais. O be pardavėjų pagalbos ten labai sunku, nes ne visur matyti kainos, ne visur surašyti prekių duomenys ir panašiai.
Nebuvau nusiteikęs konfliktuoti, todėl dantis sukandęs bandžiau laukti kokios nors pagalbos. Laimei, po kurio laiko pardavėjas atėjo, bet ir pats negalėjo pasakyti tikslių prekių duomenų, kol nenuskaitė prekių brūkšninio kodo. Tačiau jau bijojau ko nors to žmogaus paklausti, nes jo piktas veidas rodė, kad palikčiau tą parduotuvės skyrių kuo greičiau. Mano nuojauta manęs neapgavo, ir uždavus papildomą klausimą, sulaukiau piktoko ir atsainaus atsakymo. Jaučiausi lyg būčiau nereikalingas prielipa ar net koks parduotuvės vagis. Jokio dėmesio, jokios šypsenos.
Akimirką pagalvojau, kad sapnuoju, gal kažką ne taip matau ar ne taip suprantu. Tačiau mokėjimas kasoje sugrąžino į tikrovę. Taip, juk palikau nemaži pinigai, pagalvosite jūs. Deja, tie pinigai, matyt, ne visiems reikalingi. Gal tam pardavėjui tuo metu reikėjo ramybės? Gal aš ją kaip koks nenaudėlis ėmiau ir sudrumsčiau?
Laimei, kitame tos parduotuvės skyriuje pardavėju dirbantis vyrukas pasirodė daug kalbesnis ir mandagesnis. Pasiguodžiau jam apie patirtą „malonumą“. O jis ir sako: „Kodėl mes turėtume šypsotis, jei gauname tik 279 eurus „į rankas“? Supraskite ir mus“. Bet aš paaiškinau, kad klientas šioje situacijoje nekaltas. Ir paklausiau, kodėl nevažiuoja kur nors į užsienį, kaip tai daro daug tautiečių. Vyrukas man atsakė, kad turi šeimą ir dar yra nusipirkęs dalį parduotuvės akcijų, kaip ir kiti kolegos. Tada mano galvoje sukirbėjo klausimas – o kodėl tie kolegos, turintys akcijų, nėra suinteresuoti gauti didesnį pelną? Nes tokiu bendravimu, ko gero, ne vieną klientą gali atgrasyti. O gal jau visi klientai priprato prie tokio nemandagaus bendravimo? Juk tie žmonės, tiek klientai, tiek pardavėjai, vis dar tebegyvena toje pačioje aplinkoje, savo gimtinėje, kur, kaip pasirodė, iki šiol beveik niekas nepasikeitė. Ne tik pastatai ir aplinka, bet ir žmonių bendravimo manieros liko sovietinės.
O grįžtant su „Ryanair“ Kaune nemandagų klientų aptarnavimą vainikavo nedidelis incidentas Kauno oro uoste. Eilėje prie lėktuvo šalia manęs stovėjo jauna šeima: lietuvaitė, jos dailus azijietiškos išvaizdos vyras (ar sugyventinis – nežinau) ir jų maždaug dviejų metukų sūnelis tėvelio akimis. Netrukus prie šios šeimos priėjo oro uosto darbuotoja ir rūsčiu veidu bei įsakmiu balsu paprašė parodyti kelionės dokumentus. Vyro nelaimei, jo dokumente nebuvo kažkokio antspaudo, leidžiančio keliauti Šengeno erdve. Tas vyrukas net išsižiojo iš nuostabos ir bandė kažko paklausti, bet buvo atsakyta, kad taip turi būti. Pasirodo, tą antspaudą žmogus privalėjo užsidėti kažkokiame poste dar prieš apsaugą ir pasų patikrinimą. Grįžti atgal negalima, nes praėjus visus patikrinimus, žmogus atsiduria lyg ir Anglijos pusėje. Po kelių minučių bendravimo darbuotoja liepė išeiti iš eilės. Laimei, kažkaip viskas išsisprendė keleivių naudai, nes vėliau tuos žmones mačiau lipančius į lėktuvą.
Taigi, dabar sėdžiu sau vienas ir galvoju: kodėl Lietuvoje žmonės tokie pikti? Gal jūs sakysite, kad dėl sunkaus gyvenimo? Bet juk yra tautų, kurios gyvena dar sunkiau, bet ten žmonės moka šypsotis ir bendrauti daug nuoširdžiau. Gal mūsų visuomenė tiesiog jau serga? Ir vargu, ar jai padės gyvenimas svetur. Juo labiau, kad ir svečioje šalyje matau panašių savo tautiečių. Ir kartais tokių, dėl kurių darosi gėda ir net nesinori susitikti gatvėje. Bet prisiminus lietuvaičių malonų bendravimą minėtose oro linijų bendrovėse, akivaizdu, kad galima išmokti šypsotis ir gerų manierų. Net jei ir netikrų, bet bent jau po tokio bendravimo nesinori bėgti kuo toliau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti, pasidalinti patirtimi? Esate emigrantas ir skaitytojo minėtų emocijų Lietuvoje nepatiriate, o gal atvirkščiai, taip jaučiatės svetur? Pasidalinkite savo nuomone! Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: