Pati pradedant darželiu, baigiant universitetu buvau absoliuti pirmūnė, tikrai sekėsi visi dalykai be išimties. Taip pat domėjausi daugybe papildomų dalykų, pradedant sąmokslo teorijomis, naujausiais kompiuteriniais žaidimais, moterų padėtimi Rytuose, ir baigiant mechanika, kulinarija, „postcrossingu“ (akcija, kurios metu keičiamasi atvirlaiškiais visame pasaulyje) bei boksu.
Nuoširdžiai myliu vaikus (esu buvusi aukle draugų vaikučiams, nuostabi patirtis), visą, tikrai visą gyvenimą svajojau juos mokyti.
Prieš pradėdama dirbti, lankiau „Jaunimo Linijos“ organizuojamus kursus ir savanoriavau atsakinėdama į skambučius trejus metus. Taip pat, prigąsdinta artimųjų, pusę metų konsultavausi su psichologu, ką reikės daryti, kaip reaguoti, jei penktokas atsistos ir garsiai pasiųs tave ant trijų raidžių, jei vaikas tiesiog atsisakys paklusti ir lakstys po klasę ir taip toliau, ir taip toliau.
Trumpai tariant, kai pradėjau žvalgytis po darbo skelbimus, jaučiausi visiškai, šimtu procentų pasiruošusi viskam, kas laukia, ir dar daugiau.
Kaip jau matyt nujautėte, viskas žlugo.
Iš pradžių viskas ėjosi kaip per sviestą: negana to, kad įsidarbinau gimnazijoje (mokysiu beveik bendraamžius, puiku, tikrai rasim bendrą kalbą ir galėsim per pertraukas smagiai paplepėti!), bet dar ir tikrai geroje gimnazijoje, gal ir ne prestižinėje, tačiau tikrai labai arti to.
Atsimenu pirmosios pamokos pradžią. Jaučiausi tikrai labai pakylėta, kupina entuziazmo, tiesiog švytėjau.
Mokiniai ramiai rinkosi į klasę. Ėmiau jausti jaudulį. Atlikau paskutinius kvėpavimo pratimus ir nusišypsojusi garsiai pasisveikinau su klase.
Atsakydami tyliai murmtelėjo trys keturi mokiniai. Nė kiek nesutrikusi prisistačiau, trumpai papasakojau, kodėl tapau mokytoja, paminėjau, kad tai pirmasis mano darbas, kad šiek tiek jaudinuosi ir panašiai. Kalbėjau labai įsijautusi, beveik nekreipdama dėmesio į klasę (kadangi buvo tylu ir niekas nejudėjo, buvau tikra, kad visi manęs įdėmiai klauso). Tada, baigusi savo monologą, nukreipiau visą dėmesį į mokinius. Pasiūliau kiekvienam atsistoti ir prisistatyti. Tik tuomet pastebėjau, kad klasę apėmęs visuotinis snaudulys. Visi tuščiom akim dėbso priešais save. Tik prieš mane sėdintis vaikinukas tarsi prabudo ir ėmė niurgzti, kad gal nereikia. Truputėlį sutrikau, nesumojau, ką daryti. Greitai paklausiau, ar ši pamoka jiems paskutinė. Tas pats prieš mane sėdintis vaikinukas energingai sulinksėjo. Pasakiau, kad visi gali eiti. Tarsi išgirdę burtažodį mokiniai sukruto ir pasišalino. Atsikvėpiau. Matyt, po vasaros išvargę...
Deja. Jų dėmesio nesugebėjau patraukti net įpusėjus antram mėnesiui. Suprantu, kad mano pamoka paskutinė, be to, „nesvarbi“ (geografija), bet vis dėlto! Tikrai nesiskundžiu dėl triukšmavimo, įžūlumo ar piktybiško nelankymo, to nėra, bet yra... visiškas abejingumas. Atrodo, neverčiu mokytis vien iš nuobodžių vadovėlių, rodau skaidres, net filmus, bet vis tiek nesugebu sudominti klasės. Persimečiau žodeliu kitu su kitomis mokytojomis. Paaiškėjo, kad panaši situacija visose pamokose: per „svarbiąsias“ (lietuvių, matematiką, biologiją) dar galima tikėtis dėmesio, bet per kitas... Kaip sėdi sulindę į telefonus ar spoksodami pro langą, taip sėdi.
Į bet kokią iniciatyvą – „Ne, mokytoja, nereikia“, „Gerai ir taip“, „Svarbu, kad nereiktų daryti jokių pristatymų“, „Jūs tik pasakokit“. Suprantu, kad būna neįdomių temų, bet kad neįdomu būtų VISKAS? Bandžiau sieti su šiomis dienomis – pavyzdžiui, kas nutiko šalyse, iš kurių atvyksta pabėgėliai, ar, galų gale, miesto rajonai – kokie jų ypatumai? Kur mikroklimatas šilčiausias, kur šalčiausias? Kur gali sutikti treninguotą pilietį, kur – su kostiumu, o kur – menininką?
Labai gaila, bet užmegzti ryšio nepavyksta. Neįdomu ir taškas. Jaučiuosi pasimetusi, nesitikėjau tokio posūkio... Gal kas nors iš komentatorių galėtų patarti? Parašyti, kas jų vaikams ar anūkams įdomu geografijos pamokose?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Daugiau naujienų apie mokyklas galite rasti adresu www.delfi.lt/lmz!
Mokiniai, mokytojai, tėveliai, norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: