Noriu Jums papasakoti vyro, pavadinkime jį Vitalijumi, o jo mylimąją Jolita, istoriją. Istoriją, kuri yra vis dar labai skaudi, tačiau, kaip teigė istorijos dalyvis, „daugiau tylėti nebegaliu“. Skausmas, kuris neleidžia susikaupti dirbti, kuris griaužia viduje, turi būti atskleistas.
Taigi, viskas prasidėjo nuo internetinio puslapio, kuriame jis rado paprastą merginą, kuri tuo metu neatrodė ypatinga. Ji buvo paprasta, jauna šviesiaplaukė lietuvaitė, gyvenanti tame pačiame mieste. Po ilgo bendravimo laiko susiklostė taip, kad jie tapo pora. Draugystė išsitęsė iki ketverių metų, tačiau kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą...
Viskas baigėsi, kai Jolita pasijuto neįvertinta. Paklaususi Vitalijaus, kodėl, jo nuomone, visa tai įvyko, pirmiausiai jis atsakė, kad jis jos nesistengė vertinti. Jis savo laisvą laiką dažnai leisdavo su draugais, dažnai išeidavo lėbauti į naktinius klubus, kavines, kuriose būdavo daug pagundų. Tai moteriai sukeldavo daug abejonių dėl mylimojo. Nors vyras ir teikdavo, kad „jei išduosiu, aš tikrai tau pranešiu“, tačiau tai jai nesukėlė didesnio pasitikėjo, juk po to būtų neįmanomas tęsti santykių. Deklaruodamas savo ištikimybę, Vitalijus bandė iš naujo statyti stipresnius santykių pamatus.
Pirmiausia, supratęs, kad viskas krypsta ne į gerą pusę, jis lyg iš naujo įsimylėjęs pradėjo išrinktąją kviesti filmus, kviesdavo susitikti mieste. Girdėdamas moters nepasitenkinimą, kad jis jos niekur nekviečia, jis keitė situaciją. Tačiau tai, ką siūlė Vitalijus, Jolitos nebedomino. Vyras, jausdamas jos šaltį, keitė santykių puoselėjimo strategiją. Jis padarė tai, ko galbūt ji nesitikėjo – pasiūlė Jolitai tapti jo oficialia žmona! Taip pat kaip rimtą santykių garantą siūlė kartu pirkti butą, kurti šeimą, galvoti apie jos pagausėjimą.
Tačiau ne viskas buvo taip gražu, kaip buvo galima tikėtis. Atsakymas buvo neigiamas, o tai vyrui buvo tarsi gyvenimo katastrofa. Jis nerado sau vietos, kur galėtų nusiraminti, jautė vidinį skausmą, kad prarado sau labai brangų ir mylimą žmogų. Kaip Vitalijus teigė, „viską supratau po laiku. Man draugai sakydavo, kad turėjau merginų, kurioms reikėdavo iš manęs naudos, o šita – ji stengiasi dėl manęs.“ Supratęs tai per vėlai, jis išgirdo, kad yra paliekamas ir Jolita nebežada su juo palaikyti jokio kontakto. Tai jam buvo nesuvokiama, todėl jis visko taip nepaliko.
Pats, galiausiai supratęs ir įvertinęs, kad kol turėjo šalia savęs neįvertintą žmogų, švaistė laiką veltui, pradėjo daryti viską kitaip. Stengdamasis, kad moteris pakeistų savo nuomonę, jis pirmiausiai jai skambino mažiausiai dešimt kartų per dieną, kad galėtų išgirsti mylimosios balsą. Tačiau mergina šiai provokacijai nepasidavė. Ji buvo galutiniai šiuose santykiuose padėjusi tašką. Tačiau Vitalijus taip lengvai nepasidavė.
Pirmą kartą jausdamas tokį keistai stiprų jausmą, kuris neleido ramiai gyventi, jis nusprendė eiti pasimatyti su ja, nors ji jo ir vengė. Vieną dieną vyras, užplūstas jausmų, jėga įsibrovė į administratorės kabinetą. Taip padarė, kad galėtų pakalbėti su Jolita, neišsigandęs, kad jėga gali būti išvestas apsaugos darbuotojų ar miesto policijos.
Negavęs teigiamo atsakymo, jis vėl nusprendė nueiti pas ją į darbą su didžiausia gėlių puokštę, tik tam, kad vėl galėtų išvysti išrinktąją ir gautų penkias minutes pasisakyti. Tačiau... Istorija nesibaigė kaip meksikietiškuose serialuose. Atsakymas buvo labai paprastas ir kategoriškas, mylimoji, pasakė „ne“.
Taigi, papasakojęs šią skaudžią savo ir mylimosios istoriją Vitalijus, kaip palinkėjimą nori pasakyti, kad reikia vertinti tai, ką turi šalia, nes galiausiai gali tekti vertinti tik prisiminimus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite patarti ar pasidalinti savo nuomone ar istorija? Kaip manote, ar vyrukas vsiką darė teisingai? Padėkite atsakyti – kada ir ar apskritai verta suteikti antrą šansą? Ar pats/pati esate bridę į tą pačią upę – koks buvo rezultatas? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“. Taip pat rašinius galite siųsti, naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: