Reikia tik paskubėti sudaryti sutartis, nes kas pramiegos, tas negaus. „Deadline“ buvo spalio 1 d. Startavau iš karto, tačiau rezultatas – šnipššššt, absoliutus nulis. Juokingiausia, kad vaikai kasdien lanko po kelis skirtingo tipo užsiėmimus, tačiau, pasirodo, ugdymo krepšelis jiems nepriklauso. Kam jis priklauso? Pabandysiu apžvelgti visas išimtis. Pamatysime, kad paprasčiau būtų buvę krepšelį skirstyti šios vyriausybės pamėgtu loterijos principu, tuomet bereikalingų vilčių nebūtų.
1. Krepšelis ugdymui – ne vaikui, o įstaigai
Man pasirodė, kad krepšelis skirtas toli gražu ne vaikui, o įstaigai/ laisvajam mokytojui. O kam konkrečiai, maloniai nusprendžia savivaldybė. Principas, kad pinigai keliaus į įstaigą paskui vaiką, o ne tėvams, priimtinas, nes kaip ten sukontroliuosi, ar tėvai tikrai nuves vaiką į būrelį, ar tai bus eilinė išmoka.
2. Ugdomi tik mokyklinukai, mažyliai diskriminuojami
Krepšelis, bent jau Vilniuje, skiriamas tik mokyklinukams (argumentų, deja, neradau, išskyrus, kad trūksta lėšų). Kodėl diskriminuojami, pavyzdžiui, priešmokyklinukai, kurie kaip tik turėtų būti skatinami įsilieti į naują kolektyvą, mokytis naujų veiklų, būtent taip pasiruošdami mokyklai? Liūdna.
3. „NE“ popamokinei veiklai mokykloje
Kita išimtis – krepšelio negalima panaudoti jokiems mokykliniams būreliams (jie vyksta pagal ugdymo planus), tačiau kažkodėl 90 proc. jų yra mokami ir tikrai ne simboliškai. Juk vaikui, pradinukui, sėdinčiam prailgintoje grupėje, būtų idealu lankyti papildomą būrelį mokykloje, už kurį tėvams nereikėtų mokėti, ar ne? Pasirodo, ne, to nereikia.
4. „NE“ ir rimtam meniniam muzikiniam ar sportiniam ugdymui
Kitos išimtys dar linksmesnės – nefinansuojamos formalųjį švietimą papildantį ugdymą vykdančios muzikos, meno, sporto ir kitos savivaldybės mokyklos. Tokios institucijos 15 eurų krepšelį galės gauti tik neformaliojo vaikų švietimo programoms finansuoti, kuris paprastai organizuojamas priešmokykliniams vaikams.
Puiki išlyga, kaip ir galima, bet žr. Nr.2 – nemokyklinukams krepšelis neskiriamas. Super logika – pinigai lieka biudžete. Žinoma, galima sakyti, kad muzikos, sporto mokyklos finansuojamos iš biudžeto ir taip kainuoja palyginus nedaug, bet juk tikslas – profesionalus talentų ugdymas – ne visiems yra įkandamas. Būtų krepšelis, gal daugiau gabių vaikų galėtų lavinti talentą, mokomi profesionalių mokytojų?
5. „NE“ privatiems mokytojams, dirbantiems pagal licencijas
Privatus pianino mokytojas, slidinėjimo ar čiuožimo instruktorius – visi žinom, kiek tai kainuoja. Geriems mokytojams, instruktoriams mokinių niekuomet netrūksta, o veltis į biurokratinius žaidimus, kur šansas patekti į finansuojamą programą lygus nuliui, jie pernelyg užimti. Tiesiog nėra suinteresuotumo – tėvai suinteresuoti mokėti mažiau, o mokytojui nėra didelio skirtumo – pinigai tie patys, dar ir tikriausiai, pamąsto, kad tėvai iškart sumokės, o savivaldybė gali ir metus uždelsti. Kam to reikia?
6. „NE“ būreliams, kurie vyksta kartą per savaitę
Mąsčiau, gerai, vis tik lankom LVJC baseiną šeštadieniais, kainuoja jis nepigiai, čia ir pasinaudosim tuo krepšeliu. Deja, deja, atstovėjus 45 min. eilę LVJC darbuotoja maloniai paaiškino, kad reikia bent dviejų savaitinių pamokų, iš visų jų ugdymo programų tik pusė yra finansuojamos veiklos. Dukart į baseiną eiti neišeina, nes lankom muzikos mokyklą keturis kartus per savaitę, kuri kaip ugdymas yra neskatinama. Ką daryti, persirašyt į 2 pamokų programą, kuri kainuoja labai panašiai, ir lankyt tik kartą? Formaliai bus gerai, bet logikos visai nėra, o ir persirašyti į tą kitą grupę be šansų, juk visos grupės perpildytos. Čia kalba ne tik baseiną – keramikos, dailės užsiėmimai lygiai taip pat nebus finansuoti. Tėveliai, jeigu nesugebat vaiko vežioti darbadieniais vakarais ir ugdymui skiriate šeštadienį, Jūsų pasirinkimas puikus (pinigai lieka biudžete)
7. Tai – ne kompensacija
Lėšas gavusios įstaigos ir laisvieji mokytojai jas galės skirti tik tiesioginėms išlaidoms, susijusioms su veikla, pvz., įsigyti priemonių arba panaudoti darbo užmokesčiui ir t.t. Neformaliojo švietimo teikėjai gali, tačiau neprivalo sumažinti būrelio mėnesio mokesčio.
Tuo jau pasinaudojo keletas žymių sporto mokyklų Vilniuje – tėvų prašo rašyti prašymus, bet mokestis nemažės. Pasakykit, prašau, kodėl tiek mokant už treniruotes, stovyklas, aprangas ir t.t., dar turėčiau jiems atiduoti ir tą krepšelį? Iš principo nesinaudosiu – juk be mano prašymo, krepšelis nebus skirtas. Pikta ir buka pozicija, bet kodėl esu į ją pastatyta?
Ministrė svaičioja apie kalvius, kurie rengs pamokas – kokios pamokos, juk reikia, kad užsiėmimus lankytų tie patys vaikai bent du kartus per savaitę, ar tai realu? Ar ne geriau pamokyti plaukti, kad ir kartą per savaitę?
Tuomet ir peršasi mintis, kur nukeliaus 3,24 mln. eurų. Labai neaišku, kur nusės tie milijonai: tikrai ne pas profesionalius mokytojus iš muzikos ar kitų menų mokyklų, tikrai ne pas mokytojus, trenerius, kurie yra užsitarnavę puikią reputaciją ir pas kuriuos ir taip sunku pakliūti, – jie tiesiog neaplikuos.
Tai kas tuomet lieka?
Vyriausybė – šaunuoliai, formalią galimybę ugdymui sudarė, pliusą užsidėjo, tačiau labai aukštai jau tą krepšelį pakabino. Tikiuosi, kad pinigai tiesiog liks nepanaudoti, o ne nusės pas kokį „kalvį“, kuris nėra vaikų matęs, bet bus savas ir tvarkingai sutvarkys popierius, t.y. gaus prašymus iš tėvų, panaudoti jų vaikui skirtą krepšelį. Klausimas, ar bus galima el. erdvėje patikrinti, ar kas tavo vardu nesurašė sutarties su tokiu „kalviu“ dėl krepšelio panaudojimo?
Manau, buvo pamirštas tikslas ugdyti vaikus. Jis transformavosi į savivaldybės klerktų palaimintųjų rėmimą.
Aš tikrai sutikčiau dalį to krepšelio (netgi visą, kad jis veltui nedingtų) atiduoti atsidavusių mokytojų atlyginimui, bet, deja, tokie mokytojai irgi sąmoningai neskatinami.
Ši juokingai liūdna situacija, žinoma, niekaip nepaveiks mano vaikų neformalaus ugdymo programos, tačiau pasitikėjimas šios naujovės įgyvendinimu smarkiai krito. Manau, nesuvaldytas dar vienas gerus ketinimus turėjęs projektas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!