Auginti riešutus paskatino bitės
Rimas Norus – ne tik riešutų augintojas, bet ir bitininkas. Atvykusius į 42 metų vyro valdas pasitinka šių vabzdžių dūzgimas. Vyras juokiasi, kad bitininkystė teka jo kraujyje – avilius puoselėti jaunystėje pradėję dar jo tėvai. Be bičių greičiausiai nebūtų ir riešutmedžių verslo.
„Viskas prasidėjo dar mano senelių ir tėvelių laikais. Pradėti auginti riešutmedžius paskatino mūsų augintos bitės. Lazdyno karklai pavasarį šiems gyvūnėliams dovanoja daugiausiai žiedadulkių. Be to, seniai svajojau savo miškelį turėti. Iš užsienio parsivežtais ūgliukais apsodinome hektarą žemės. Prigijo, subrendo riešutai. Matant neblogus rezultatus kilo idėja pabandyti tuo užsiimti rimčiau. Dabar dalis mano riešutyno driekiasi Dzūkijos regione, kita – Kauno rajone. Iš viso – daugiau nei 20 hektarų“, – apie savo ūkį pasakoja R. Norus.
Vyras norėjo įvairovės – eksperimentavo su skirtingomis veislėmis, daiginimo technikomis. Po atidaus stebėjimo ir kruopštaus darbo iš aštuonių lazdynų rūšių buvo pasirinktos keturios.
„Čia negalima pasikliauti tik akimis. Medelis gali puikiai prigyti, subrandinti vaisius, bet tai dar negarantuoja sėkmės. Paimi didelį riešutą nuo tokio medžio, o po to paaiškėja, kad jis, pavyzdžiui, kokia nors plėvele pasidengęs. Tokio tikrai niekas nenorės nei pirkti, nei valgyti. Palikome ir veisiame tik tas rūšis, kurios brandina sveikus ir švarius riešutus“, - sakė pašnekovas.
Vyro valdose augantys lazdynai skiriasi savo ūgiu, lapų ir vaisių forma. R. Noraus teigimu, norint, kad ūkyje sužaliuotų skirtingos medelių rūšys, būtina turėti kantrybės: „Pradžia yra lėtoka. Kad medeliai pilnavertiškai prigytų reikia 2-3 metų. Būtina pasirūpinti, kad lazdynai gautų pakankamai saulės, reikia išrauti stiebtis trukdančias piktžoles. Vėliau viskas tampa daug paprasčiau – medeliai ūgteli, juos prižiūrėti tampa lengviau.“
R. Norus pabrėžia, kad suaugę lazdynai nėra lepūs. Turint reikiamų žinių, įdėjus šiek tiek pastangų juos auginti gali kiekvienas: „Užaugę lazdynai nėra „kaprizingi“. Žinoma, reikia juos apgenėti, prižiūrėti, kad neatsirastų kenkėjų, tačiau natūraliomis sąlygomis jie veši pakankamai gerai. Vienas didžiausių privalumų auginant šiuos augalus – jiems nereikia itin geros žemės.“
Galvojantiems auginti lazdynus savo kieme, ūkininkas pataria medelius sodinti rudenį, o ne laukti pavasario: „Žemė geriau „susitrombuoja“, geriau sukrenta nuo lietaus ir sniego. Pavasarį ji kiek sausesnė, suaižėjusi, todėl tokį lazdyną žmogui teks papildomai laistyti. Tai atima laiko.“
Norinčių įsigyti daugiau nei spėjama užauginti
R. Noraus ūkyje vešintys lazdynai kiekvieną rudenį pasipuošia stambiomis riešutų kekėmis. Paklausus, ar kiekvieni metai atneša didelį derlių, ūkininkas sako, kad su didesnėmis kliūtimis kol kas neteko susidurti. „Lazdynai subrandina vaisius kiekvienais metais. Žinoma, kartais riešutų kekėse būna daugiau, kartais jų subręsta šiek tiek mažiau, bet į visiškai tuščias šakas spoksoti netenka“, – džiaugiasi ūkininkas.
„Ankščiau tekdavo įrodinėti prekės vertę, žmonės netikėdavo, kad čia natūralūs Lietuvoje užauginti lazdynėliai ir riešutai. Dabar viskas kiek kitaip. Jaučiame tikrai didelį susidomėjimą. Yra paklausa. Žmonės ūgliukus užsisako iš anksto noriai juos sodina ir puoselėja“, - sako ūkininkas.
Paklausus, ar tenka susidurti su rimta konkurencija, pašnekovas tik pakrato galvą: „Parduodame beveik visą produkciją tiesiog turgeliuose, turime savo pirkėjus, todėl į konkurentus per daug nesižvalgome. Pastebiu, kad geriausiai mūsų produktus reklamuoja patys klientai. Įsigyja, paragauja, įsitikina kokybe ir tada rekomenduoja kitiems. Taip ir keliauja žinios apie mus iš ausies į ausį. Sulaukiame dėmesio net iš užsienio – Lenkijos, Italijos. “
Vyras neslepia, kad sėkmė skatina pamąstyti apie plėtros galimybes – lazdynų skaičiaus didinimą, eksporto vystymą.
Atsisveikindama pasiteirauju, tai koks gi yra sėkmingo ūkininkavimo Lietuvoje receptas: „Pradedant ūkininkauti būtina būti kritišku, atrasti perspektyviausias sritis ir tobulėti. Reikia nebijoti eksperimentuoti ir išbandyti naujus dalykus. Sėkmė ateina su patirtimi“, – atsako R. Norus.
