Pirmoji dalis – jaunystė. Negalvokit, kad esu sena, man tik šiek tiek daugiau nei dvidešimt, bet siužeto pradžia buvo prieš mano dvidešimtmetį. Jauna, graži, linksma – tai banaliausi save apibūdinantys žodžiai, tik apie tai man pasakojo kiti, ne pati sugalvojau. Nauji draugai, kiemas, „normalių“ vaikinų nuolatinė paieška, brendant per „marozų“ pripildytą miestą ir štai, medžioklės sezonas uždarytas, atsirado jis – „normalusis“.
Gražus, nereali šypsena, dėmesingas ir visoks koks. Šalia tokio įdegusio, rožiniais marškinėliais apsitempusio gražuolio ir pati turėjau pasitempti, nors tam pastangų nereikėjo, visada atrodžiau gerai. Smulkus sudėjimas, žemas ūgis, hiperaktyvumas – didelis pliusas norint be pastangų atrodyti jaunesne nei esi. Tik tada aš nesupratau, kas yra gražu, tepdavausi veidą didžiausiu sluoksniu makiažo, kad atrodyčiau gražesnė, tik paversdama save į kaliausę. Bet turėjau jį – „rožinį“ gražuolį, kuris mane įsimylėjo, aš jį taip pat, ir atrodė, nieko daugiau ir nereikia. Pasakodavau jam apie savo geros ir blogos meilės vaizdinį, lyg režisuodama filmą dėliojau viską į vietas, kur kaip ir kas turi būti. Pamiršau savo draugus, pamiršau visus – visur su juo, su jo draugais. Ir štai, supažindino jis mane su savo draugu, kuris mano akimis atrodė visiškas liurbis. Nuo to liurbio ir prasidėjo mano sumautos meilės siužeto pradžia.
Rožinio gražuolio klausiau, iš kur ištraukė šią unikalią asmenybę, kurios poelgiai stebino ne mane vieną. Susitikimai, kartu leidžiamas laikas mus suartino ir štai – likimo ironija – mes pora, aš ir liurbis įsimylėjo. Meilė, gražūs žodžiai iš šio žmogaus privertė mane pakeisti nuomonę apie jį. Likau sužavėta jo pastangomis, noru būti kartu, gražiais žodeliais. Laikas bėgo, metai, dveji ir štai aš pamačiau monstrą.
Šeštadienio rytas, važiuojam švęsti gimtadienio į gamtą, be abejo, neapsiėjome be alkoholio. Jo pavartojus, man buvo pateiktas pasiūlymas, kuris išsipildė. Ką padariau, papasakosiu vėliau, o ką patyriau, pasakysiu dabar. Esu žmogus, todėl fizinius pojūčius turiu, tai supratau, kai sulaukiau „trinktelėjimo“ į nugarą, tąkart pasimečiau ir kaip gležna, trapi būtybė, ėmiau verkti... Tų stumtelėjimų ar „trinktelėjimų“ buvo ne vienas... Be šių naujų potyrių jis man suteikė daugybę pamokų, išmokė mane susipažinti su išdavyste, ne viena, o keliomis, leido pažinti pažeminimo jausmą kitų akivaizdoje ir supažindino su dar nepatirtu fiziniu skausmu. Sakysit, pati kvaila. Pabandysiu šiek tiek pagerinti savo įvaizdį ir papasakosiu, apie ką žadėjau.
Seksas – ši draugystės dalis įvyko, kai abu buvome blaivaus proto, tačiau pasiūlymas buvo pateiktas kitokioje „būsenoje“. Jis buvo pirmas mano gyvenime. Esu naivuolė, kritikos sau tikrai negailiu, todėl pasakysiu, kad ši idėja „atimti man nekaltybę“ buvo ne mano, o jo, jai aš, aišku, pritariau. Bijojau, verkiau netgi, bet nesigailiu. Yra kaip yra ir nėra ko čia žliumbti. Štai ir pritapau prie pilkos masės: esu moteris, nes kažkas nusitempė mane į lovą ir atėmė tai, ko niekas šiais laikas net nesureikšmina.
Šis mano priimtas sprendimas nuvedė mus prie to, kad socialiai egzistuojantis liurbis, pasirodo, turėjo kai ką slapto, kas man – izoliuotam padarui – turėjo atrodyti nepažįstama, tačiau jis klydo (apie tai – vėliau).
Štai ir prasidėjo išdavysčių maratonas. Pirmas kartas su viena, protinga, tačiau ne itin išvaizdžia, antras kartas su gražia, o dėl intelekto nežinau, nes pirmąją teko pažinoti, antrosios – ne.
Ir štai – paskutinioji šauniojo ketverto dalis, socialiniai tinklai, kur tu esi matomas, kur tau skiriamas dėmesys. Aš neturiu „Facebook“, „Twiter“, tačiau mano dėmesio trokštantis vaikinas juos turi, taip, tai tas „slaptas dalykas“, apie kurį aš tariamai nežinojau. Įstojo jis į universitetą, nauji žmonės, gražios panelės, štai ir priemonė, kuri padės jam mane apgaut, tačiau kvailumui ribų nėra.
Viena iš situacijų buvo tokia: už jo lovos yra veidrodis, sėdėdama kitoje lovoje prieš jį, viską per veidrodį mačiau, kai paklausiau ką veiki, jis įjungė muziką ir rodo: „Va“. Išlikau rami, kitą dieną pats draugams pranešė apie savo naująją meilę, o draugai pranešė man. „Facebook“ – „neišpasakytas gėris“, kuris iki šiol man neleidžia priklausyt šiai socialinio tinklo gaujai.
Paliko jis pėdsakus mano gyvenime žymius, savo veiksmais jis man parodė daug, kadangi draugavome beveik 6 metus, po kiekvieno pasibėgiojimo jis grįždavo. Jis grįžo ir dabar, tik šį kartą jam nepasisekė. O kodėl gi negrįžt? Aš nei karto jo neišdaviau, bet atleidau viską, neturiu „Facebook“, kur jam reikėtų mane tikrinti ir per visą savo gyvenimą dariau tai tik su juo. Nors ir nesu atrodo kvaila, esu studijuojanti, sportuojanti panelė, tačiau surežisavau savo blogiausią meilės scenarijų, pagal šį scenarijų aš ir gyvenau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.