Man sekėsi gerai. Gaudavau gerą atlyginimą, niekas man už nugaros nestovėdavo… Tačiau dirbdavau be atostogų.Tris, keturis metus. Apie keliones į užsienį tik skaitydavau žurnaluose, o į jūrą pažiūrėti sau leisdavau tik savaitgalį, bet su telefonu rankose ir kalbėdavau kalbėdavau kalbėdavau…
Taip atsirado tie gerieji žmonės, kuriems nedaug reikėjo mane įkalbinėti pereiti į kitą įmonę. Nes pažadėjo man atostogas. Žadėjo, kad mėnesį per metus aš jų turėsiu ir man, rodos, daugiau nieko ir nereikėjo…
„Atostogos!“, – išrėkiau aš, ir net neklausiau, kiek jie man ten mokės, mat buvo svarbu tai, kad aš, kaip ir kiti žmonės, turėsiu atostogas. Mano seni darbdaviai buvo šokiruoti. Bandžiau išeiti gražiai. Pati radau ir apmokiau naują darbuotoją. Trumpiau tariant, niekas ten nedirbo, įmonė užsidarė. Jos nėra ir iki šiol ant manęs visi supykę. Net kitų miestų vadybininkai, nes, suprask, aš atėmiau iš jų darbą.
Štai aš – ir naujam darbe. Atlyginimą, kurį pažadėjo man mokėti pirmus 6 mėn., man padvigubino po dviejų. Darbo vieta – „superinė“, kava ir visi kiti niuansai – nemokamai… Pirmą kartą gyvenime esu gavusi 13 atlyginimą… Fantastika.Tačiau darbo krūvis pradėjo didėti ne dienomis, o valandomis.
Kadangi auginau du vaikus mažus, o vyras – tolimųjų reisų vairuotojas, tai negalėjau sau leisti dirbti viršvalandžių, nes reikėjo vieną paimti iš darželio, o kitai valgyti padaryti, nes tuo metu ėjo į pirmą klasę. Kadangi nerūkiau, rūkymo pertraukėlių neturėjau, dirbau, kad spėčiau viską padaryti. Pradėjau negerti kavos. Kad spėčiau... Paskui pietus pradėjau valgyti prie kompiuterio. Paskui jau nebevalgiau...
Apie atostogas – iš kalbų apie mėnesį, liko tik dvi savaitės. Po dviejų savaičių, kai ateini, turi mėnesį dirbti nuo 6 val., kad viską sugrąžintum į savo vietas… Ir staiga vieną dieną mane pradėjo krėsti, kaip aš vadindavau, „gripo sindromas“.Grįžti namo, ir jauti šaltkrėtį .Prie galvos skausmo aš jau buvau įpratusi. Bet tada smilkiniai taip tvinksėdavo, kad net vizualiai matydavosi… Pradėjo skaudėti viską.
Nuėjau į polikliniką ir sakau gydytojai: „Žinokit, nežinau, kas man yra, nes man skauda viską: pilvą, šoną, galvą, kaklą, nugarą, skrandį ir t.t.“ Ištyrė viską. Nusiuntė pas nervų gydytoją, tada pas psichoterapeutą. Tada buvo gruodžio vidurys.
Kadangi savaitgaliais nuolat gulėdavau namie, nes jėgų daugiau neturėjau niekam, apsisprendžiau – išeinu. Kaip tik buvo beprasidedanti krizė. Atėjau pas darbdavį ir sakau – „Išeinu“. „Gerai, – sako, – Eik.“
Tik tiek. Sveikata sugadinta, išsiurbė iš manęs viską, ką galėjo… Nuvarytus arklius juk nušauna, tiesa? Beje, man išėjus į mano vietą buvo priimti 2 su puse darbuotojo.Ta pusė – tai studentė, šefo sesuo.
Niekuo nesiskundžiu.Viskas iš esmės buvo gerai, labai laiku sustojau.Visą laiką džiaugiausi. Bet ar buvo verta? Tuo metu pirmą kartą ir vienintelį užsirašiau į darbo biržą. Tik geru žodžiu galėčiau paminėti. Tuo metu, kai premjeras buvo Andrius Kubilius, supratau, kad mes tikrai turim ir socialines garantijas, aš gaudavau maksimalią išmoką kaip bedarbė, gavau mokykloje mergaitei nemokamus pietus, darželyje mokėjau pusę kainos… Vis dėlto, truputį atsigavusi, gal po 4 mėn. aš jau dirbau, o dabar turiu du savo verslus.
Reziumė. Jei jums reikia tik pinigų – prašom. Jei sveikatos ir laimės, nedirbkim nei už du, nei už keturis. O jei ir sėkmės – kurkim ką nors savo…
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalinti panašia patirtimi? Žinote, kaip nepasiduoti darbdavio spaudimui dirbti už du? Turite patarimų straipsnio autoriui? O gal Jūsų patirtis visai kitokia? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: