Ir tai pavadinti tiesiog užgaida būtų sunku – Ramūnui teko išmaišyti nemažai pasaulio, netgi pusmetį padirbėti Bermuduose. „Tiesiog pajutau, kad pasikeičiau pats kaip žmogus, tapau ramesnis. Galbūt daugiau sukoncentravau savo energiją į savo studiją vietoj to, kad būdamas užsienyje išsitaškyčiau į visas puses“,- prisipažįsta stilistas.
- Kur jūsų istorijos pradžia? Kaip jūs atsidūrėte Londone?
- Į Londoną atvykau 1997 m., po mokyklos neįstojęs į pedagoginį universitetą. Vietoj to, kad likčiau Alytuje, įgyvendinau savo seną svajonę gyventi Londone. Kadangi tuo metu mes dar nebuvome Europos Sąjungoje, pastudijavęs anglų kalbą po pusės metų grįžau į Lietuvą ir įstojau studijuoti telekomunikacijas. Tačiau greitai supratau, kad tikslieji mokslai nėra mano sritis, tad pasiėmiau akademines atostogas ir vėl išvažiavau į Londoną. Kitais metais grįžęs įstojau į įstaigų administravimą, kur mokydamasis galutinai supratau, kad toks darbas – ne man.
Taigi 2000-aisiais įstojau į Vilniaus Baltupių mokyklą mokytis kirpėjo specialybės, kuri man prilipo. Esu labai dėkingas tos mokyklos pavaduotojai, kad išsiuntė mane į Italiją pagal mainų programą, kur atėjo supratimas, kad pagaliau atradau savo vietą. Gyvenau Como miestelyje, kur gyvena daug garsenybių, tokių kaip George'as Clooney. Tai labai graži vieta šalia Šveicarijos sienos, iki Milano – tik keliasdešimt minučių traukiniu.
- Kaip pačiam kilo mintis sugrįžti?
- Mintis sugrįžti kilo tada, kai gyvendamas Londone pradėjau daugiau keliauti ir supratau, kad tai nėra mano svajonių miestas. Taip palaipsniui per paskutinius 3 metus pradėjau krautis lagaminus ir planuoti grįžimą į Lietuvą.
Dar kitas dalykas, dėl ko grįžau į Lietuvą, tai labai atsibodo roboto gyvenimas: tik darbas darbas darbas... karjera karjera... Tarkime, per tą laiką Velykoms grįžau 2 kartus, per Kalėdas visai nebuvau grįžęs. Paskui perėjau Santjago de Kompostela kelią, kuris yra liūdnumo kelias iš Portugalijos į Ispaniją ir susidėliojau mintis, kad laikas būtų judėti link namų. Dar kas labiausiai nepatiko Londone, tai labai išvargino keliavimas metro. Jei dirbčiau Londone, tai praleisčiau kasdien dar po kelias valandas grįžimui namo. Dabar jaučiuosi gerai, patinka atviros erdvės, tikriausiai dėl to pasirinkau Alytų, o ne Vilnių.
- Ar nebaisu uždusti provincijoje?
- Dar nejaučiu to, nes dirbu nuo 8 ryto iki 9 vakaro, taip pat tenka dirbti ir savaitgaliais, tai man tas uždusimas negresia. Štai sausio mėnesį grįžau iš Bermudų, kur dirbau pusę metų. Prieš tai Lietuvoje metus gyvenau tarp Vilniaus ir Alytaus, nes Alytuje pradėjo sparčiai daugėti klienčių. Beje, jos tendencijas priėmė dar greičiau negu vilnietės, nes vilniečių labai daug buvo peroksidinių, kas man nėra taip arti širdies. Taigi per tuos metus aš buvau Bermuduose, Tokijuje, keliavau aplink Japoniją, Niujorke, Londone 4 kartus, Bulgarijoje, Stambule, tai uždusti gana sunku.
O kas liečia tą provinciją, aš esu labai nustebęs ir sužavėtas Alytumi. Tačiau aš esu net ne mieste, o gyvenvietėje, Miklusėnuose, o žmonės čia iš Kauno atvažiuoja po darbo apsikirpti, vilniečiai daugiau – savaitgaliais. Prisijungia ir visa Pietų Lietuva – Druskininkai, Varėna, Lazdijai, Birštonas, Marijampolė. Taigi tikrai neketinu uždusti. Ateis laikas, atsidursiu Londono centre, pasitobulinsiu ir vėl sugrįšiu.
Tas uždusimas gali būti daugiau psichologiškai, bet man artėja 37-eri ir aš jaučiuosi daug ramiau nei anksčiau. Bet kada galiu nuvažiuoti į koncertus, klubus, pajūrį - juk gali judėti, jeigu tik nori. Žmogus laikui bėgant keičiasi ir dabar man tikrai nėra poreikio būti Londono Soho kiekvieną dieną. Prisipažinsiu, būna savaitgalių, kai aš noriu būti Londono gatvėse. Bet juk yra ir daugiau miestų– Amsterdamas ir kiti, kurie yra tokie pat žavūs kaip ir Londonas. Užtenka atvažiuoti čia keletui dienų, pasikrauti. Kaip anksčiau važiuodavau iš Londono pasikrauti į gamtą, tolyn nuo civilizacijos kiekvieną dieną, tai dabar važiuoju į civilizaciją. Tiesiog pajutau, kad pasikeičiau pats kaip žmogus, tapau ramesnis. Galbūt daugiau sukoncentravau savo energiją į savo studiją vietoj to, kad būdamas užsienyje išsitaškyčiau į visas puses.
- Kada ketinate atostogauti, juk dirbate faktiškai be išeiginių?
- Važiuoju į festivalius, o kasmet atostogauju sausio mėnesį 3 savaites. Dabar ketinu važiuoti į Madagaskarą. Lietuvoje tuo metu bus daug pilko dangaus, tai važiuosiu pasikrauti, nes tai yra būtina.
- Kiek procentų alytiškių yra tarp Jūsų klientų?
- Sakyčiau, apie 50. Yra ir iš Miklusėnų ir jų daugėja. Kas smagu, kad yra vyrai, ties 60 metų, ir jie nebeturi to komplekso, kaip čia eiti pas vyrą kirpėją. Jie supranta standartą, tad vienas per kitą ir ateina.
- O kokios kainos Jūsų studijoje – Londono, Vilniaus ar Alytaus?
- Yra verslo dėsniai. Jei Londone kirpimas pas mane kainuodavo moterims 75, vyrams – 65 svarus, kai dirbau Vilniuje, moterims buvo 160 Lt, vyrams – 130 Lt. Miklusėnuose dabar moterims kirpimas kainuoja 29 eurus, vyrams – 19. Manau, tai prieinamos kainos. Taigi nesvarbu, kas tu esi, svarbu, kurioje vietoje esi. O sekantis žingsnis, kad nebūtų tos stagnacijos ir sustabarėjimo, tai dalyvausiu renginyje Vilniuje rugsėjo 28 d. su dizainere iš Alytaus Ieva Guze, kuri taip pat yra gyvenusi Londone.
Paskutiniu metu atrandu daug žmonių, kurie grįžta iš Londono ar net Australijos ir net į tą patį Alytų. Tiesiog daugelis neatlaiko to 2 metų inkubacinio laikotarpio. Manau, daugelis iš Londono norėtų grįžti, nes infliacija ten pakilo, atlyginimai – nelabai, o anglų nacionalizmo jausmas padidėjo. Taigi situacija keičiasi, tad manau, kad labai laiku į Londoną išvažiavau ir laiku grįžau.
- Prieš 25 metus Alytus buvo labai stagnatoriškas miestas, ten buvo gana sudėtinga atrodyti kitaip, nes gatvėje tiesiog rodydavo pirštais...
- Taip, bet mano tėtis buvo pirmasis hipis, kuris turėjo gėlėtus marškinius, ilgus plaukus, tad jam dažnai kliūdavo, tiesiog būdavo sumušamas. Nežinau, tai genai ar ne, bet kadangi su broliu turėjome progresyvius tėvus, sugalvojom ir 1988 sėdome į mašiną ir išvažiavome į Gruziją. Tėvai buvo pakankamai nuotykių ieškotojai, kas persidavė ir mums su broliu. Tad ir mados atžvilgiu brolis dar mokykloje išsiskyrė iš kitų, nors dabar yra BPC skyriaus vadovas Lietuvoje. O aš tuo metu buvau emo pradininkas Alytuje. Išvažiavus į Londoną mano požiūris tuo atžvilgiu laisvėjo, atsirado daugiau spalvų, daugiau pozityvumo. O Alytus, manau, dabar yra jau atsigaunantis miestas, nes daug tėvų su vaikais keliauja po pasaulį ir Europą. O jeigu eisi tam tikru metu tam tikromis gatvėmis, tai gali nutikti bet kuriam mieste. Man tai buvo atsitikę Vilniuje, o Alytuje – nei karto, nes žinau, kur vaikščioti ir kada.
O kalbant apie mus pačius kaip tautą, tai drabužiai ir viskas išoriškai labai gražėja, bet užsienyje dar labai nesunkiai gali atskirti lietuvį. Tad mano misija yra ta, kad žmonės bent iš išvaizdos užsienyje neišsiskirtų, kad yra iš Rytų Europos. O kodėl Miklusėnai? Todėl, kad iš patriotiškumo tėviškei norėčiau uždėti ją ant žemėlapio. Tuo pačiu ir Alytų.
Nereikia manyti, kad kitur dirbti yra geriau ar kažkaip labai ypatinga: visur ta pati konkurencija, intrigos, pavydas, tu nuo to nepabėgsi niekur pasaulyje. Visur bus kolektyve gyvatė ir visur bus stukačius. Mes galvojam, kad taip yra tik pas mus, nes čia Lietuva. Bet mes tiesiog esame žmonės, gyvenantys skirtingose dekoracijose ir skirtingais laikmečiais.
O kalbant apie pozityvesnius dalykus, dabar man labai patinka dirbti pačiam sau, daryti savo vardą, o su laiku gal ir plėstis. Turint internetą nesunku stebėti, kas vyksta pasaulyje, tad kada anglai pamato, tada ir aš pamatau.
