Po galais,- nejaugi iš tiesų norint šauniai leisti laiką būtina vyriška kompanija?!
Taigi, vos tik sulaukusios atostogų, pradėjome vykdyti savo džiaugsmų programą. Gal ir ne viskas klojosi taip sklandžiai, kaip įsivaizdavome, bet iš miesto vis dėlto ištrūkome. Ir net vargais negalais atsirakinome mano močiutės trobelę, kuri jau seniausiai stovėjo niekieno negyvenama ir niekam nereikalinga.
Tiesa, vienas langas vis dėlto buvo išdaužtas, bet viduje nesimatė jokių įsilaužimo pėdsakų: visi baldai ir daiktai stovėjo nepaliesti ir apsidengę dulkių sluoksniu. Tik ant stalo buvo palikta keletas tuščių vyno butelių ir neišplautos taurės, ant kurių dugno, užvertusios kojas, gulėjo kelios negyvos musės.
Iš pat ryto seną, apleistą sodybą atgaivinome jaunatvišku klegesiu. Gerdamos čia pat po langu nuskintų mėtų arbatą kūrėme neįtikinamiausias istorijas apie čia gyvenusius žmones, fantazavome apie jų meiles, išsiskyrimus, ir kiekviena giliai širdyje apgailestavome, kad nė vienai iš mūsų neteko patirti jokių ryškesnių išgyvenimų: audringų jausmų ar tragiškų išsiskyrimų.
Vis dėlto pašėlusios atostogos kai ką pakeitė: vieną naktį sulaukėme netikėto svečio. Jis kaip niekur nieko įsiropštė per išdaužtąjį langą su vyno buteliu rankoje ir pažadino mane energingai ieškodamas indaujoje švarios taurės. Gulėjau beveik po pat langu, tad keista, kad jis ant manęs neužmynė. Ilgai nesvarstydama siektelėjau ranka elektros jungiklio ir įjungiau šviesą.
Vaikinas – suplyšę džinsai, purvini sportiniai bateliai, netvarkinga barzdelė, seniai nekirpti plaukai – net pritūpė iš netikėtumo. Bet nesiropš gi lyg koks bailys per langą atgal! Tad kilstelėjo mano pusėn vyną ir šitaip be žodžių pakvietė prie jo prisijungti. Pagalvojau,- tikriausiai, atėjo aplaistyti ašarom ir vynu savo nenusisekusios meilės...
Neskubėdama išlindau iš miegmaišio. Tuoj pat sukilo ir kitos merginos. Tą naktį apie miegą jau negalėjo būti nė minties: iki pat ryto plepėjomės ir, žinoma, ištuštinome visas mūsų vyno atsargas.
Vynas atrišo mūsų liežuvius – ir juokėmės, ir verkėme, ir keiksnojome likimus, ir įtikinėjome vieni kitus ir patys save, kad esame laimingi, ir čia pat dėjome į šuns dienas visus šansus, kurie mums gyvenime nebuvo suteikti...
Mūsų svečias taip pat neslėpė, kad atspėjau jo apsilankymo priežastį – buvo išties nusivylęs meile.
Net nepajutome, kaip prašvito. Pakilęs eiti vaikinukas paėmė mane už rankos ir žiūrėdamas tiesiai į akis paklausė:
- Nepalydėtum?
Palydėjau...
O vėliau visą kaltę suvertėm vynui...
Tačiau ar kaltę? Gal reikėtų ne kaltinti, bet padėkoti, kad vynas tąkart suvedė dvi jausmų ir švelnumo ištroškusias širdis? Ir jei ne jis, dabar nesūpuotume jau antro savo kūdikio, o senoji senelių sodyba nebūtų prikelta naujam gyvenimui – ten mes dabar leidžiame kiekvieną savo vasarą...
Kristė
********************
Kviečiame dalyvauti konkurse „Mano vasaros meilė“ ir aprašyti savo meilės nuotykį, likusį tik prisiminimuose ar pavirtusį gražiais santykiais.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba, siųskite el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki liepos 6 dienos.
