Mūsų atrastas gamtos kampelis - magiška kvapų ir garsų karalystė

Kadangi Panevėžio kraštovaizdžio Kūrėjas neapdovanojo žaismingomis kalvelėmis, tai labiausiai akį traukia didžiausios mūsų regiono upės - Nevėžio - pakrantės. Turintiems laisvą popietę ir nusprendusiems paganyti akis ir širdį bei pamiklinti kojas, siūlytume nuostabų maršrutą pėstute.

Tiesa, važiuoti galima ir dviračiu, bet efektas bus tikrai ne toks. Nuvykti iki Surviliškio teks automobiliu. Kadangi detalaus maršruto aprašymo niekur neradome ir informaciją rankiojomės po kruopelytę iš įvairių šaltinių ( žemiausiai lenkiamės Panevėžio kraštotyrininkui P. Juknevičiui ), tai norėtume pasidalyti savo patirtimi ir palinkėti visiems kokią savaitgalio popietę išsiruošti į šį puikų žygį su šauniais draugais, kaip mes ir padarėme.

Taigi pirmoji stotelė - Surviliškis.

Palikę automobilį miestelyje, pasukome prie kapi­nių. Jose būtina aplankyti žymaus dievdirbio V. Svirskio kapą ( ieškoti dešinėje pusėje, ne per toliausiai nuo tvoros).Skaudi ir pamokanti yra jo gyvenimo bei mirties istorija. Kaip ir dauguma menininkų, per savo gyvenimėlį jokių turtų neužgyveno, o susirgęs buvo priglaustas pačių vargingiausių Burvelio kaimo gyventojų lūšnelėje, mirus palaidotas jų - Mataičių - kape. Dabar prie šio kapo žmonės nulenkia galvas, o apie tuos turtingesnius vargu kas ar bepamena... Kapinėse galima pamatyti ir Svirskio darbo kryžių.

Išėję iš kapinių, sukame į kairę (jei į kapines neužsuktumėte - į dešinę), kiek paėjėję leidžiamės takeliu dešiniau palei upę, kol pasiekiame „beždžionių“ tiltą. Nuo jo kiek širdis leidžia galima gėrėtis tekančio vandens magija, o pavasarį dar ir pasinerti į kvapų ir garsų karalystę...

Perėję tiltą, netrikdomi automobilių judame pasroviui senuoju Kauno - Rygos keliu. Kadangi ke­liaujant palei upę nėra jokių informacinių stendų ar kitokių nuorodų, nerimavome, kad nepraeitume Šventybrasčio. O be reikalo, nes nepastebėti Lietuvos Nepriklausomybės paminklo neįmanoma. Šviečia iš tolo ir, kaip ir daug kas šioje vietoje, turi savo istoriją: 1937 m. sukurtas skulptoriaus K. Rameikos, pokario metais saugant nuo sunaikinimo vietinių gyventojų užkastas, 1989 m. vėl prikeltas naujam gyvenimui.

Laiptais pakylame į viršų ir kapinaitėse aplankome Nobelio premijos laureato Č. Milošo senelių Siručių kapą. Čia palaidoti poeto prosenelė Joana Bagdonavičiūtė-Kunatienė, jos sūnus Č. Milošo senelis Zigmantas Kunatas, prosenelis Simonas Sirutis, jauna mirusi jo pirmoji žmona Eufrozina Kosakovskytė-Sirutienė , jo antroji žmona - Č. Milošo senelė Veronika Sirutie­nė... Kapinaitės kuklios ir jaukios, dar nesudarkytos paskutinių madų. Didžiausia puošmena - mediniai vartai.

Pats vietovės pavadinimas - Šventybrastis -liudija, kad ši vieta ypatinga, šventa. Pasakojama, kad ten, kur dabar stovi bažnyčia, buvusi senovės lietuvių pagoniškų apeigų vieta, degdavusi amžinoji ugnis. Kaip būdavo būdinga tokioms vietoms, augo daugybė ąžuolų, dabar išlikę keli - didingi didingos praeities liudytojai, kurie ypač gražiai atrodo žiūrint iš apačios.

1863 m. spalį čia vyko Paberžės kunigo A. Mackevičiaus vadovaujamų sukilėlių kautynės su caro kariuomene. Žuvę 75 kovotojai palaidoti šalia kapinių Brastos upelio pakrantėje. 1938 m. jiems pastatytas paminklas, kurį verta aplankyti, besigėrint senaisiais ąžuolais. Ši vieta labai gražiai pavadinta - Sukilėlių slėnis. Čia pat ir Brasta įteka į Nevėžį, kadaise būta vandens malūno...

Įdomiai atrodo bažnytėlė: prie medinio pastato primūrytos dvi šoninės koplyčios ir zakristija. Medinę bažnyčią pastatė Šventybrasčio savininkas I. Zaviša 1774 m., 19 a. pabaigoje ji atnaujinta ir praplėsta. Šalia ir 1873 m. pastatyta medinė varpinė. Kaip dabar dažniausiai būna ištuštėjusiuose kaimeliuose, į vidų nepatekome - kunigas atvyksta tik sekmadieniais ir per atlaidus nurodytomis valandomis...

Šioje bažnytėlėje 1885 m. susituokė Č. Milošo seneliai Zigmantas Kunatas ir Juzefa Sirutytė, o 1887 m. buvo pakrikštyta jų dukra, poeto motina Veronika Kunataitė. 1911 m. spalio 31 d. (pagal Julijaus kalendorių 18 d.) Šventybrastyje kunigas Julius Narkevičius pakrikštijo ir patį būsimą poetą Česlovą Milošą. Č. Milošas rašė: „Esu dėkingas už tai, kad kadaise, seniai, medinėje bažnytėlėje tarp ąžuolų buvau priimtas į Romos katalikų Bažnyčią.“

Poetas prisimena, kaip vaikystėje šventadieniais dažniausiai pėsčiomis eidavo apie 3 km iš Šetenių į Šventybrasčio bažnyčią. Senasis kelias palei Nevėžį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais buvo prekybos traktas, vedęs iš Rygos į Kauną ir toliau link Karaliaučiaus...

Keliaujant tolyn paupiu link Kėdainių, vis labiau juntamas natūralios gamtos gaivališkumas. Bent jau gegužės antroje pusėje viskas veržte veržėsi: žydėjo, žaliavo, gaudė - įvairiausi paukščių balsai pynėsi į tokį stebėtinai veržlų chorą, kad net sunku beatpažinti, kam kokios giesmės priklauso. O ir žioplinėti nebuvo kada - po kojom slydinėjo ištisa vynuoginių sraigių kolonija, tik ir žiūrėk, kad neužliptum ant kurios... Vietomis atsiveria pievos. Betraukiant į save gaivios pavasario žalumos kvapus, ausyse pradeda skambėti Č. Milošo eilės, parašytos po penkiasdešimt dvejų metų klajonių sugrįžus į gimtinę:

Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,
Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarp žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.

Pagaliau ir Šeteniai - Česlovo Milošo gimtinė. Iš tolo šviečia baltas pastatas - poeto valia 1999 m. restauruotas vienintelis iš Šetenių dvaro pastatų išlikęs Baltasis svirnas, dabar paverstas konferencijų centru, kuriame galima apžiūrėti nedidelę ekspoziciją, skirtą rašytojui. Labiausiai verta dėmesio mums atrodė aplinka - nemaža buvusio dvaro teritorija, pagyvinta medinių skulptūrų.

Galime tik įsivaizduoti, kaip viskas atrodė anksčiau. Romane „Isos slėnis“ Č. Milošas aprašė savojo dvaro kiemą: „Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. (...) Už tvenkinio alėja vėl kyla, ir staiga priešais sušvinta gėlynas. Stovi baltas namas, toks žemas, jog, atrodo, jį prislėgė stogas, ant kurio lentučių kur ne kur patogiai įsitaisiusios auga samanos ir žolės.

Laukinės vynuogės, kurių uogos sutraukia liežuvį, vyniojasi apie langus ir apie dvi priebučio kolonėles... „Isos slėnis“ pilnas nostalgiškų vaikystės prisiminimų. Šis romanas tarsi kilo iš psichologinio autoriaus poreikio prisiminimais bent kiek numalšinti sopulingą širdgėlą, kurią sukėlė karo ir pokario išgyvenimai. Pats autorius yra sakęs, kad kūrinį parašė tarsi atlikdamas autoterapijos procedūrą. Savo gimtinės vaizdus poetas aprašė ne tik šiame romane, jie atgyja ne viename eilėraštyje, juos priminė ir kalboje, pasakytoje 1980 m. atsiimant Nobelio premiją: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto...“

Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs emigracijoje, Č.Milošas į Šetenius grįžo beveik po pusšimčio metų. Čia jis neberado nei dvaro pastatų, nei aplinkinių kaimų. Užtat Nevėžio slėnis, jo kvapnios pievos buvo tokios pat. Pabraidęs po Nevėžio slėnio pievas, poetas panoro dvarvietę susigrąžinti.

Tos pievos užbūrė ir mus. Jos mažėja, nyksta, ariamos... gal greitai irgi liks tik prisiminimas...

Grįždami vėl laipteliais pakylame prie Šventybrasčio bažnyčios ir lydimi žydinčių obelų, gudobelių ir kitokių krūmų pasileidžiame vingiuotu keliuku upės slėnio viršuje iki Zavišinės dvaro, kurio pastato irgi nebelikę. Jo vietoje dabar stovi kitas sovietmečiu pastatytas namas. Sutik­tas gyventojas pasakojo, kad yra išlikę rūsiai - šalti, erdvūs. Gražiausias pastatas - bokštas su pasla­p­­­tin­gomis angomis. Kokia jų paskirtis, sužinoti nepavyko. Išlikęs namas su kolonomis - buvusi menė, dabar lentpjūvė ( informacija vėl iš vietinio lūpų)... Įsivaizduojame, kad į šį dvarą atvažiuo­davo pasisvečiuoti jaunasis Česlovas Milošas... Atriedėdavo turbūt brikeliu...

Keliuku vėl nusileidžiame prie upės ir patraukiame Surviliškio link. Pro bažnyčią galima nueiti prie gražiai sutvarkytos Nevėžio pakrantės - poilsio zonos. Ten labiausiai mus nustebino besisveikinantys jaunuoliai...

Teko Nevėžio pakrantėmis pakeliauti ir šį rugsėjį: nuo Burvelių alkakalnio iki Šventybrasčio. Gal dėl to, kad prasibrauti per visokius kemsynus iki upės buvo nelengva, gal lėmė ir metų laikas, kai oras rudeniškai šaltas, bet medžiai dar be puošnaus spalvoto rūbo, šią kelionę prilyginti pavasarinei sunku... Nors jau praėjo nemažai laiko, bet prisiminus vasarą prieš akis iškyla Isos slėnis - taip gražiai Nevėžio pakrantes pavadino iš jo apylinkių kilęs Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas savo autobiografiniame romane „Isos slėnis“. Linkime visiems savo gimtojo krašto mylėtojams ateinantį pavasarį pasidovanoti gražią dovaną: kurią nors šiltą saulėtą pavasario dieną nuo Šventybrasčio pasileisti senuoju traktu iki Šetenių... Gal tiktų ir auksinis bobų vasaros ruduo...

Adelė ir Artūras

*********************

Kviečiame ir jus dalyvauti konkurse!