Viltis sukuria realybę?
Šiandieną tarp meilės apibūdinimų svarbi vieta tenka “meilei iš pirmo žvilgsnio”. Vieniems tik ji yra tikrų jausmų patvirtinimu, kiti abejoja, ar ji iš vis egzistuoja, mano, kad sakydami “meilė iš pirmo žvilgsnio” kalbame vien apie seksualinį potraukį dailiam kūnui.
Jei yra kelios nuomonės, įdomu būtų sužinoti, kiek jos paplitusios. JAV psichologas E. Nauman’as apklausė apie pusantro tūkstančio porų. Du trečdaliai jo apklaustųjų tikėjo meile iš pirmo žvilgsnio. Pusė jų tvirtino, kad tokiu būdu ir įsimylėjo. Pusė šios pusės susituokė. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad meilė iš pirmo žvilgsnio ne tik yra, bet ir gali tapti tvirtų šeimos santykių pamatu?
Tačiau tiktų prisiminti, kad tik kas aštunta apklausta pora susituokė. Be to, trečdalis apklaustųjų netikėjo tokia meile. Ir ne tik netikėjo, bet ir teigė, kad niekada jos nepatyrė.
Išvada: veikiausiai sulaukiame to, ko tikimės.
Ką sako moksliniai tyrimai?
XVI a. atsirado posakis apie meilę iš pirmo žvilgsnio. XX ir XXI a. šį žvilgsnį imtasi tyrinėti.
Nustatyta, kad susižavėjimui (arba meilei iš pirmo žvilgsnio) daug laiko nereikia. Jei jis/ji mums patinka, tai po kelių sekundžių pasikeičia smegenų aktyvumas, pagausėja hormonų kraujuje. Tačiau klausimas: „Kodėl taip nutinka?“ vis dar turi ne vieną, o bent kelis atsakymus.
Manoma, kad meilė iš pirmo žvilgsnio nulemta:
genetinio pasirinkimo t. y. žmogus per kelias sekundes sugeba nustatyti ar su galimu partneriu/partnere pavyks susilaukti sveikų palikuonių;
tikintys reinkarnacija – tiki ir buvusio gyvenimo partnerių susitikimu šiame gyvenime;
meilę iš pirmo žvilgsnio lemia žavėjimasis savimi pačiu – kuo žmogus į mus panašesnis tuo ir patrauklesnis;
tokią meilę lemia nepasitikėjimas savimi – žmogus žiūrintis į mus ir besišypsantis siunčia ženklą, kad mus vertina, todėl jį ir įsimylim;
iš pirmo žvilgsnio įsimylimi žmonės panašūs į mūsų tėvus, vyrams patinka mergina panaši į jų motina, o merginoms – vyras panašus į jų tėvą.
Visos suminėtos meilę iš pirmo žvilgsnio aiškinančios teorijos be abejo įdomios, tačiau nelabai įtikinančios.
Įsimylėjimo struktūra
Įsimylėti ir mylėti nėra tas pats. Akivaizdu, kad apsispręsti nesavanaudiškai rūpintis kitu, skatinti jo asmenybės augimą ir santarvėje sulaukti auksinių vestuvių jubiliejaus per kelias akimirkas po pirmojo žvilgsnio tikrai nepavyks, bet po kelių akimirkų pažinties gali kilti stiprus noras tokius santykius sukurti.
Netgi įžvalgiausiam žmonių žinovui nepavyktų akimirksniu įvertinti galimą kandidatę(-ą) į bendro gyvenimo partneres (-ius). Veikiausiai šiuo atveju meile jis/ji pavadins jausmą, kuris kyla būnant šalia žavios nepažįstamosios ar patrauklaus vyriškio. Kone kiekvienas yra patyręs panašius jausmus paauglystėje, kai žinomo aktoriaus nuotrauka buvo tapusi pasaulio centru. Kone kiekvienas apie merginą, vos pamatytą pro automobilio langą, svajojo ne vieną dieną.
Įsimylėję iš pirmo žvilgsnio pažinties pradžioje “mylės” ne realų žmogų, o savo viziją. Mylimoji ar mylimasis bus tarsi nuostabios ateities pažadas, tarsi jungiklis, įjungiantis pasitikėjimą savimi, džiaugsmo ir pilnatvės išgyvenimus.
Kadangi ne visos ir ne visada įžiebia tokius svaiginančius jausmus, verta būtų ištirti, kuo pasižymi moterys, kurias vyrai įsimyli iš pirmo žvilgsnio.
Įsimylėjimo tyrimai
Įsimylėjimus tirti nėra paprasta. Nors jie labai svarbūs, bet jų nėra daug. Antai, vidutinis statistinis vokietis pensininkas prisimena, kad tikrai, neabejotinai buvo įsimylėjęs tik 4-5 kartus per visą savo gyvenimą. Nors meilės nuotykių jis visgi prisipažįsta turėjęs pastebimai daugiau. Veikiausiai ir lietuviai ne ką dažniau patiria tikros meilės išgyvenimus.
Tokių jausmų unikalumas leidžia tikėtis, kad juos patyręs neblogai prisimins kas ir kaip su juo ar ja nutiko.
Psichologas N. Boothman pabandė apklausti žmones, tvirtinusius, jo patyrė laimingą, t. y., pasibaigusią didesniu artumu, meilę iš pirmo žvilgsnio.
Jam pavyko nustatyti, kai kuriuos meilės iš pirmo žvilgsnio dėsningumus. Paaiškėjo, jog tokia meilė iš tikro yra meilė iš pirmo žvilgsnio, nes susižavėti pakanka 2-3 sekundžių.
Šis numanomas faktas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti. Įvertinti išvaizdą ir seksualinį patrauklumą keliasdešimt sekundžių gal ir pakanka. Bet ar tai reikštų, jog gražesnį ar gražesnę nuolat kas nors įsimyli?
N.Boothman apklausų rezultatai rodo kiek sudėtingesnį staigiai kylančių jausmų ir potraukio vaizdą: pasirodo, kad nepakanka būti gražia, netgi ne visada reikia išskirtinės išvaizdos, kad kas nors iš pirmo žvilgsnio pajustų meilės jausmą. Bet kone visada (apie 85 proc. atvejų) turi būti elgesys, kurį įsimylintis suvoks kaip nukreiptą į jį.
Įsimylintis gali ir klysti, žavinga gražuolė gali kiek ilgiau nei įprasta pažiūrėti ne jam į akis, o žvalgytis po restorano salę, ieškodama pažįstamų, stiuardesė gali dirbti savo darbą ir rūpintis keleiviu, bet jei vyras (tiksliau, jo pasąmonė) tai suvoks kaip dėmesį, tikėtina, kad kils stiprus noras artimiau pabendrauti.
Po žvilgsnių, po susidomėjimo seka bandymas priartėti, pasikalbėti. Pusė įsimylėjusių iš pirmo žvilgsnio net neprisiminė, apie ką šnekučiavosi, tačiau kone 80 proc. teigė, kad tai buvo pokalbis, sustiprinęs artumo, tarpusavio supratimo jausmą. Tokio pokalbio taisyklės gana paprastos.
Jam būdingas aktyvus vienas kito klausymas, o tai reiškia, kad nuolat ir veido išraiška, ir gestais reikia parodyti, jog labai domimasi, ką sako kitas, retkarčiais netgi dera pakartoti jo mintis. Be to, būtina pritarti jo jausmams (pvz., pasakyti: “Supratau, kad tada tu supykai”) ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios apjungs pasakojusio jausmus, vertinimus, mintis.
Taip pat praverstų užduoti klausimus, į kuriuos kalbantysis norėtų plačiau atsakinėti, pasirūpinti, kad jis patogiai jaustųsi ir ieškoti bei atskleisti kas tarp besiklausančios ir kalbančio yra bendro (pvz., gal abu mokėsi toje pat mokykloje, gal abu yra buvę Tunise ar mėgsta žaisti golfą ar pan.).
Suprantama, kad ne visi ir visos prisiminė pirmojo pokalbio, kuris padėjo stiprinti artumo jausmą, detales. Tačiau analizuojant išsamesnius prisiminimus, paaiškėjo, jog įsimylintys tarsi hipnotizavo vienas kitą. Kadangi jie vienas kito klausėsi ir visaip stengėsi parodyti, kad domisi vienas kitu, tai nuolat žodžiais apibūdindavo patiriamą malonią būseną ir tuo pačiu skatino į ją įsijausti, kadangi buvo džiugiai susijaudinę, tai tarp jų žodžių atsirasdavo neįprastos pauzės.
(Kalbos būdas, kurio mokomės nuo vaikystės, yra logiškas, todėl išgirdę sakinio pradžią, dažnai žinome, kuo jis baigsis, taigi, ir dėmesys kalbančiam silpnėja. Jei norime, kad jis stiprėtų, turime daryti netikėtas pauzes).
Susitikę žvilgsniai, malonus pokalbis pasitaiko dažniau nei įsimylėjimas. Taigi, jie svarbūs, bet nepakankami meilės iš pirmo žvilgsnio komponentai.
Tokia meilė tvirtai susijusi su dar iki vyriško vyro ar patrauklios moters pasirodymo buvusia nuotaika. Kone visose laimingai iš pirmo žvilgsnio įsimylėjusių porose buvo žmogus, kuris iki lemtingo susitikimo jautė, jog gyvenimas puikus, jog gali nutikti kas nors įstabaus. Kitaip sakant, buvo džiugios nuotaikos ir atviras pasauliui. O nuotaika užkrečia – jeigu kas džiaugiasi, šypsosi, tai ir aplinkiniai dažnai pasijunta geriau.
Šie meilės iš pirmo žvilgsnio tyrimai sako, jog ją patirti pavyktų gana lengvai – vos daugiau dėmesio, atidaus ir malonaus bendravimo, dažniau primenant, jog kartu su pašnekovu patiriami malonūs susiejantys jausmai ir džiugi nuotaika - tai viskas, ką moksliniai tyrimai siūlo, kad įsimylėtume ar “įsimylėtume” save.
Bet intuicija sako, kad meilė paslaptingesnis jausmas. Gal ji irgi teisi?
