Dideliais žiedais pražystantys amariliai nėra valgomi, tačiau supainiojus juos su lysvėje augančiais svogūnais, nuo kurių trykšta ašaros, ir netyčia užvalgius ima burnoje tvenktis seilės, žmogus pradeda vemti, viduriuoti. Amarilinės gėlės (Narcissus, Amarylis, Galanthus) sukaupia beveik pusantro šimto cheminių junginių, iš kurių geriausiai žinomi narcizų alkaloidas likorinas ir snieguolių alkaloidas galantaminas. Gali apsinuodyti ne tik vaikai, pakramtę amarilių svogūnėlių, bet ir senoliai, kuriems dėl amžiaus silpsta regėjimas.
Pirmoji pavasario gėlė snieguolė (Galanthusnivalis) taip pat nuodinga. Snieguolėmis patariu grožėtis iš tolo, negalima valgyti jų svogūnėlių. Seilėtekis, priepuolinis vėmimas, kartais viduriavimas – tokių negalavimų priežastis yra snieguolių nuodai.
Nuodingos ir Lietuvoje anksti žydinčios plukės (Anemonae), šilagėlės (Pulsatila), žibuoklės (Hepatica), purienos (Calthapalustris), vėdrynai (Ranunculus) – visi šie augalai turi nuodingos medžiagos protoanemonino. Sauja plukės antžeminių ūglių – mirtina nuodų dozė.
Nuskynus vėdryną, ištrykšta gelsvas odą ir gleivines dirginantis skystis. Nuo šio skysčio parausta ir patinsta oda, gali iškilti pūslių, sunkesniais atvejais – apmirti audiniai. Patekęs į virškinimo traktą protoanemininas sukelia sunkų uždegimą, pacientas vemia, viduriuoja su krauju.
Išgliaudžius ir paragavus kaštono vaisių (Aesculus hippocastanum) teks dažnai lakstyti į tualetą, nes paleis vidurius. Kaštonuose aptinkama triterpeninio saponino aescino. Dėl šių nuodų kamuoja nerimas, vėliau – mieguistumas, gali ištikti koma. Kartą keturmečiam vaikui, sukramčiusiam per keletą dienų vos kelis kaštono gabalėlius, buvo taip prastai, kad negalėjo padėti net medikai. Šis atvejis – pavyzdys, kas gali atsitikti tėvų neklausantiems vaikams. Neklaužadoms kažin ar patiktų, jei ant jų kapo būtų paminklas, ant kurio puikuotųsi užrašas: „Čia ilsisi berniukas, kuris valgė kaštonų.“ <…>
Nuo kaštono mažai kuo skiriasi ciklamenas (Cyclamen) – šios kambarinės gėlės svogūnėlyje taip pat yra saponinų. Vienas šių junginių yra ciklaminas, ardantis raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus, todėl apsinuodijus gali išsivystyti inkstų nepakankamumas.
Dekoratyvinė gėlė sansevjera (Sansevieria), vadinama kardu, populiarioji dracena (Dracaena) taip pat turi itin toksiškų saponinų, nors spėjama, kad jų sudėtyje gali būti ir kitokių, dar nenustatytų nuodingų medžiagų.
Anksti pavasarį pražystantis maždaug 1,5 metro aukščio žalčialunkio (Daphnemezereum) krūmas vilioja rausvais, violetiniais kvepiančiais bekočiais žiedais. Žalčialunkio išvaizda apgaulinga ir nebūdinga kraštui, kur ilgos ir šaltos žiemos. Paprastai augalų žiedai išsiskleidžia ant kotelių, o žalčialunkio žiedai pražysta tiesiog ant stiebo. Toks reiškinys būdingas atogrąžoms, pavyzdžiui, taip žydi kavamedis, noksta kofeino turinčios pupelės.
Iš tolo žalčialunkio krūmas atrodo kaip alyvos. Bet žydinčios šakelės lengvai nenusiskinsi, o jei bandysi kąsti, gali tapti bedančiu. Šio augalo negalima liesti, nes jis turi nuodingų medžiagų – mecereino ir dafnetoksino.
Kai nubyra bekočiai žiedai, išsprogsta žalčialunkio lapai, o vasarą sunoksta raudoni sultingi kaulavaisiai (uogos). Visas augalas nuodingas (dafnetoksinas išskiriamas iš žalčialunkio žievės, o mecereinas – iš sėklų). Augalo syvai labai nuodingi, prisilietimo vietoje sudirgina ir nudegina odą. Patekę į žmogaus organizmą jie kelia didžiulį pavojų sveikatai ir net gyvybei. Syvuose esantis neurotoksinas veikia centrinę nervų sistemą ir inkstus, sunkesniais atvejais gali visiškai neišsiskirti šlapimas, išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas.
Paprastojo žalčialunkio žiedadulkės jautriems žmonėms gali pažeisti akis ir kvėpavimo takus. Ypač pavojingos uogos. Jomis dažniausiai apsinuodija vaikai. 10–12 žalčialunkio uogų vaikui yra mirtina dozė. Todėl jo nepatariama auginti prie namų, sodybose, kur jis gali būti lengvai pasiekiamas vaikams.
Suvalgius kelias žalčialunkio uogas smarkiai užburksta nosiaryklė, atsiranda sloga, vėliau prasideda vėmimas, viduriavimas. Nuodai veikia nervų sistemą, todėl užklumpa silpnumas, svaigimas, galvos skausmas. Gali prasidėti dusulys, širdies veiklos sutrikimai, nes nuodingos medžiagos trikdo kraujotaką. Trečdalis apsinuodijimo atvejų baigiasi tragiškai.
Kai kurios Europos Sąjungos šalys draudžia parkuose ir gėlynuose sodinti rudeninį vėlyvį (Colchicum autumnale), nors jo balti ar šviesiai violetiniai žiedai yra tikra puošmena. Jie išsiskleidžia rugsėjospalio mėnesiais, žiedai stambūs kaip vidutinės tulpės. Nuo seno šis nuodingas augalas buvo naudojamas gydyti podagrą, nes jame yra veikliosios medžiagos kolchicino.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
