Po santykių dramos susitaikę Zobovai didmiesčio šurmulį iškeitė į vienkiemio ramybę

Laikinojoje sostinėje gyvenę ir skandalingomis skyrybomis garsėję Agnė ir Mykolas Zobovai pamiršo nesantaiką ir pradeda naują gyvenimo etapą. Mintis apie sunkų periodą meškų dresuotojams išblaško naujakurių rūpesčiai – cirko artistai įsigijo Kraštų (Obelių sen.) dvaro sodybą, kurios teritorijoje ateityje planuoja įkurti žvėrių safarį.

Meilė vietai – iš pirmo žvilgsnio

1892 metais Juozo Tupalskio statytas dvaras daugybę metų ėjo iš rankų į rankas. Neprižiūrėtas, apleistas ir niokotas dvaras nuo praėjusio rudens turi naujus šeimininkus. Namą Kaune pardavę A. ir M. Zobovai kuriasi Kraštų dvaro sodyboje. Nors iš didingo pastato likusios tik sienos, po 42 ha jiems nuo šiol priklausančią teritoriją vaikščiojantys sutuoktiniai tikina per kelerius metus apleistą sodybą pakeisiantys neatpažįstamai.

„Ankstesni šeimininkai dvarą tik siaubė. Neturėjo vizijos. O mes žinome, kas ir kaip čia bus. Visoje Lietuvoje ieškojome savo planams, svajonėms tinkamo kampelio. Internete suradę skelbimą apie parduodamą dvarą, susigundėme jį apžiūrėti. Vos atvažiavome, pasakiau Mykolui – aš lieku čia. Norėjau iš karto kraustytis. Vyras protino – dvaras visiškai apleistas, kur gyvensim? Sakiau, kad vagonėlyje glausimės, svarbu, jog būtume čia. Dar nežinojome, kad šiek tiek tolėliau yra nedidelis namelis. Jį aptvarkę – įsikūrėme. Nebuvo jokių abejonių, kad radome būtent tai, ko mums reikia. Sodybą apžiūrėjome penktadienį, o pirmadienį padavėme rankpinigius. Iš aplinkinių sužinojau, kad dvarą ne vieni žmonės norėjo pirkti, bet vis nepavykdavo: vieni nerado kelio, kitiems kažkodėl šeimininkai nepardavė. Vadinasi, laukė mūsų“, – džiaugsmo neslėpė dvaro šeimininkė.

Svajonė – flamingai nuosavame ežere

Didžiulį dvarą įsigijusi pora nesnaudžia – vos pasirodžius pavasario saulei kartu su padėjėjais kibo į darbus. Per trumpą laiką jau sutvarkė didžiulį dvaro rūsį – išnešė šiukšles, lentų ir plytų nuolaužas, kieme sugrėbė pernykščius lapus ir surinko šakas... Ne itin palankiai sprendimą įsigyti dvaro liekanas įvertino poros artimieji. „Šeima nesuprato mūsų užsidegimo pirkti visiškai sugriuvusį dvarą. Tačiau kai nusipirkome, aplankyti ir apžiūrėti vis tiek atvažiavo. Laikė mus kvailiais, tačiau jie nemato to, ką matome mes! Dvaro rūsyje įkursime mažą muziejų, planuojame eksponuoti dvaro atgimimo nuotraukas, o kambarėlius papuošti terariumais ir akvariumais. Svečiams įrengsime minkštasuolius, vaišinsime kava. Prie ūkinio pastato įrengsime aptvarą meškoms. Bus baseinėlis, o pasislėpti nuo saulės jos galės pastato viduje“, – ateities planais dalinosi A. Zobovienė.

Iš Lietuvos vidurio į šalies pakraštį atsikraustę artistai tikino nė akimirką nesigailėję savo sprendimo. „Čia atvažiavome ir išvažiuoti nebenorėjome. Gera, gražu, nors ir apleista. Po truputį ši vieta taps gražiausiu kampeliu Lietuvoje. Pradėkime nuo to, kad vieninteliai Lietuvoje turime nuosavą ežerą. Daugiau privačių ežerų nėra, tik tvenkiniai, kūdros. Mes visada būname išskirtiniai. Kuo nors, bet turime tokie būti. Ateityje savo ežere noriu matyti flamingus. Danijoje, spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, mačiau lauke vaikščiojančius flamingus. Planuose – ir egzotariumas: į vidų užėję žmonės vaikščios gyvūnų apsuptyje. Užsienyje matėme daug tokių pavyzdžių ir galvojame: kodėl turime kažkur važiuoti? Tegu pas mus atvažiuoja“, – savo vizijas atskleidė M. Zobovas ir pridūrė: „Čia bus turizmo traukos centras.“

Nuo nulio – ne pirmą kartą

M. ir A. Zobovai sutinka, jog grandioziniams planams įgyvendinti prireiks nemažai laiko ir lėšų, tačiau tikina, kad patirties naujam gyvenimui prikeliant senus pastatus – turi. „Kaune savo jėgomis ir lėšomis rekonstravome vieną pastatą, atidarėme žvėrių teatrą, vienintelį tokį Europoje. Kai nusprendėme imtis sumanymo, pastatas buvo nulinės vertės. Toks pat, kaip šis dvaras, jei ne baisesnis. Mes jį atstatėme, prikėlėme naujam gyvenimui. Investicijos buvo didelės, o jį iš mūsų miesto valdžia atėmė. Prašėme mums parduoti, bet nesutiko. Na ir nereikia... Viską, ką į jį sudėjome, palikome. Sienų juk neišsiveši. Tegul turi. Čia padarysime dar geriau, patirties jau turime. Dvaras atgims. Matėme nuotrauką, kaip ši sodyba atrodė klestėjimo laikais, to ir sieksime. Darbai sparčiai juda. Šią vasarą norime aptverti teritoriją, atlikti geodezinius matavimus. O kitą pavasarį čia darbuosis mažiausiai 20 žmonių: tvarkys teritoriją, pastatus“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Atvirauti apie planams įgyvendinti reikalingas didžiules pinigų sumas naujakuriai nelinkę: „Kalbant apie pinigus, turime tokį anekdotą. Kai Mykolo klausia, iš kur pinigai, jis sako: „Turiu „bačkutę“, iš kurios pasemiu, kai reikia.“ „O iš kur „bačkutėj“ pinigai?“ – klausia smalsuolis. Atsakymas: „Agnė įdeda.“ „O iš kur Agnė gauna?“ – kitas klausimas. Mykolas nepasiduoda: „Aš duodu.“ „O iš kur tu gauni?“ „Iš bačkutės paimu“... Taip ir sukasi užburtas ratas. O jei kalbėtume rimtai, mes – dirbame ir užsidirbame.“

Vaikams vienkiemyje nenuobodu

Pasak A. Zobovienės, sprendimui išsikraustyti į kitą miestą neprieštaravo ir jų vaikai – penkiolikmetis Lukas ir vienuolikos Marija: „Kai vaikams parodėme sodybą, Lukas labai norėjo čia gyventi, ragino greičiau kraustytis. Mažosios nuomonė keisdavosi – vieną vakarą norėdavo, kitą – jau nebe, nes reikės palikti visas drauges.“

Nors pradžioje šeima planavo, jog įpusėjusius mokslo metus atžalos užbaigs Kaune, tačiau planus teko koreguoti – vaikai lanko Obelių gimnaziją. „Norėjau čia kraustytis. Prašiau tėvų, kad greičiau važiuotume iš Kauno. Ateiti į naują mokyklą įpusėjus mokslo metams nebuvo sunku. Mus gerai priėmė, visi draugiški. Labiausiai visus domino vienas klausimas – kodėl nusprendėme iš didmiesčio atsikraustyti į vienkiemį. Man čia patinka, ramu, daug vietos. Nuobodžiauti nėra kada. Po pamokų ruošiu namų darbus, treniruojuosi su savo poniu Žaibu, tėvams padedu ūkyje“, – kalbėjo paauglys.

Gyvenimas šalies pakraštyje ir nemenki atstumai iki didžiųjų miestų sutuoktinių veiklai netrukdo: „Vieniems reikalams Kaunas arčiau, kitiems – Rokiškis. Tenka daug važinėti į Rygą, tad iš čia – arčiau. Be to, beveik visai vasarai išvažiuojame į gastroles ir namuose mažai būname. Dabar kaip tik vyksta pasiruošimas naujam turui, balandžio 9 d. startuosime Kaune. Prižiūrėti gyvūnų ir sodybos liks ūkvedys bei keletas darbuotojų. Kartais aš atvažiuosiu patikrinti, kaip vyksta darbai“, – kalbėjo M. Zobovas.

Mitai ir tikrovė

Kalbėdami apie gyvūnų dresavimą, garsūs cirko artistai šypsosi – tenka išklausyti įvairiausių mitų ir kalbų, bet dauguma jų, poros teigimu, – nesąmonė. „Žmonės daug ką kalba. Vyrauja stereotipas, kad jei meška važiuoja dviračiu, vadinasi, ji prieš tai gerai primušta ir kokią savaitę nešerta. Bet realybė kitokia: nors dieną Kvinai ir Vipui (A. ir M. Zobovų auginamos ir dresuojamos meškos – aut. past.) neduok valgyti, rytoj tu jų nesuvaldysi. Jos tave patį suplėšys. Dresuojamas plėšrūnas turi būti sotus, maistas jam neturi rūpėti“, – kalbėjo A. Zobovienė.

„Prieš kelias savaites filmavomės televizijoje. Ant stalo meškai buvo išpilta 15 l medaus, ji valgė, aplink sėdėjo žmonės. Reikėjo meškutę nuvesti nuo stalo. Ir net teko kartoti kelis dublius. Ar alkana meška leistų ją atitraukti nuo maisto?“ – žmonai antrino M. Zobovas.

Visą gyvenimą gyvūnus dresuojantys cirkininkai teigia: kiekvienas gyvūnas turi įgimtų refleksų, tereikia juos pastebėti ir skatinti: „Kai imi gyvūną, turi žinoti, ką iš prigimties jis gali daryti geriausiai. Vienoms meškoms patinka, pavyzdžiui, kasti duobes, kitos mėgsta voliotis su kamuoliu. Visa tai pasiekiama per žaidimus, komandas bei skatinimą maistu, treniruotes. Minti dviratį neįgimta nė vienai meškai. Bet jos puikiai išlaiko pusiausvyrą. Jei treniruojasi bent porą kartų per dieną, važiuoti dviračiu jos išmoksta per porą trejetą savaičių. Pirmiausia parodai: pasodini, sudedi kojytes ant pedalų, letenas – ant vairo. Ir po kurio laiko ji be vargo tą daro, nes žino, kad gaus „skaniuką“. Pedalus minti meškos mokosi žmonių padedamos. Žmonės gula ant šonų ir suka pedalus. Tuo tarpu dresuotojas komanduoja „Mink“ ir maitina mešką. Dabar meška veržiasi prie dviračio, nes žino, kad tuoj gaus kąsnelį. Bet jei matai, jog meškutei nesiseka, negali jos versti minti pedalus. Tiesiog ieškome kitos stiprios gyvūno savybės. Nuo vaikystės jas mokiname, pagiriame, paskatiname. Visai paprastai, kaip žmonės treniruoja šunis.“

Mušimą ir žiaurų gyvūnų dresavimo būdą, pasak pašnekovų, dažniausiai naudoja savo karjerą baigę cirko akrobatai. „Nesakau, tikrai yra tokių, kurie gyvūną dresuoja bloguoju. Dažniausiai tai būna akrobatai, kurie pasensta ir dirbti nebegali. Bet jiems atrodo, kad dresuoti žvėrį yra labai paprasta, tad imasi šio darbo“, – kalbėjo M. Zobovas.

Cirko artistai neigia mintis, kad muzika, plojimai bei žmonės cirko žvėrims kelia stresą: „Stresas gresia tam gyvūnui, kuris žmonių ir triukšmo nematęs ir negirdėjęs. Cirko gyvūnui plojimai ir muzika reiškia: „Tuoj gausiu „skaniuką“. Piktai kalba dažniausiai tie, kurie yra prisirinkę informacijos apie baisiąją cirko pusę. Mes ugdome tas gyvūno savybes, kurios jam įgimtos ir lengviausiai treniruojamos. Juk vien tai, kad meška išėjo į salę, jau yra gražu. Eiti ant dviejų kojų joms įgimta, tad koks skirtumas, ar ji eis tiesiai, ar sukdamasi, ir tai atrodys kaip valsas? Jai nereikia rišti pagalių prie galinių kojų, kad eitų.“

Žada nudžiuginti rokiškėnus

Balandyje, pradėję kasmetines gastroles, „VIP cirkus“ žada pradžiuginti ir rokiškėnus.

„Šių metų gastrolių baigiamąjį vaidinimą planuojame surengti Rokiškyje. Tai bus mūsų dovana miestui. Kiekvienais metais mūsų pasirodymai būna skirtingi. Žiūrovai atpažins tik mudu su Agne. Akrobatai, žvėrys, numeriai – kiekvienais metais nauji, tad tie, kurie galvoja, kad užtenka vieną kartą pamatyti mūsų cirką, įsitikins, jog verta ateiti kiekvienais metais“, – žadėjo M. Zobovas.

Daugiau naujienų – „Facebooke“.