Po pavasarėjantį Alytų pasidairius: nuo Rotušės aikštės iki viešo tualeto prie Gulbynės

Pa­va­sa­ris yra per­mai­nų me­tas, bet ne vis­kas, ką ma­tau, ma­ne džiu­gi­na. Pa­si­dai­ry­ki­me po Dzū­ki­jos sos­ti­nę kar­tu.

Dar kar­tą apie suo­liu­kus

Žings­niuo­da­ma pa­va­sa­rė­jan­čio Aly­taus gat­vė­mis ne­ga­liu nepa­si­džiaug­ti gra­žiais mies­to po­ky­čiais. Tačiau į akis krin­ta ir sėk­min­gai įgy­ven­di­na­mi, bet su mąs­tan­čio žmo­gaus lo­gi­ka pra­si­len­kian­tys pro­jek­tai. Pa­vyz­džiui, suo­liu­kai Ža­lio­sios gat­vės pra­džio­je, prie Jot­vin­gių ir Nau­jo­sios gat­vių san­kir­tos. Ko­dėl jie ne­įreng­ti san­kry­žos vi­du­ry­je? Ne­rei­kė­tų me­ta­li­nių ąžuo­liu­kų so­din­ti, o ir be­na­miai ka­ti­nai tu­rė­tų kur nu­ga­ras pa­si­šil­dy­ti. Pa­na­ši si­tu­a­ci­ja – prie pre­ky­bos cen­tro „Ne­mu­nas“, au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je. Kas ke­ti­na ant šių suo­le­lių pri­sės­ti? Gra­žiai iš­ri­kiuo­ti jie ir mies­to sa­vi­val­dy­bės bei te­at­ro pa­šo­nė­je. Kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tai kal­bė­jo, kad sė­din­tie­ji čia ga­lės „pa­sig­ro­žė­ti“ ne tik ro­tu­šės sie­na, bet ir at­si­ra­du­sios ka­vi­nu­kės nuo­sta­biu vaiz­du – koks „gro­žis ir jau­ku­mas“ čia at­si­ve­ria, ti­k sė­dėk ir dai­ry­kis…

Pa­na­ši is­to­ri­ja su suo­liu­kais prie se­no­jo par­ko, gal ant jų pri­sė­dus bū­tų pa­to­gu Pul­ko gat­ve rie­dan­čius au­to­mo­bi­lius su­skai­čiuo­ti?

De­ja, vel­tui my­niau slenks­čius gar­bių­jų po­nų ko­ri­do­riais, pra­šy­da­ma pa­sta­ty­ti suo­liu­kus ten, kur jų iš tik­rų­jų rei­kia, pa­vyz­džiui, prie vai­kų žai­di­mų aikš­te­lių, kur nė­ra net šiukš­lių dė­žių, o dan­ga – pri­šiukš­lin­tas žvy­ras. Daug pės­čių­jų ir ma­žai suo­liu­kų – toks vaiz­das ant pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­ko tarp Jaz­mi­nų tur­ga­vie­tės ir pre­ky­bos cen­tro Pu­ti­nuo­se. Kaip ir Dai­na­vos ra­jo­ne, ei­nant nuo par­duo­tu­vės „Nor­fa“ link pu­šy­no, Jau­ni­mo par­ke – nei suo­liu­ko, nei šiukš­lių dė­žės. Kas už­sa­ko ir pa­lai­mi­na to­kius pro­jek­tus? Kas at­sa­ko už sa­vo dar­bą ir to­kius dir­ban­čius val­di­nin­kus?

Apie spal­vas ir au­to­bu­sų sto­ties li­ki­mą

Svei­ki­nu dau­gia­bu­čių re­no­va­ci­jos idė­jas. Bet Aly­tu­je ma­ty­ti tik ke­li ryš­kias­pal­viai re­no­vuo­ti na­mai, ki­ti – pil­ki, blan­kūs. Liūd­na da­ro­si žiū­rint į juos.

Da­bar vėl ak­ty­viai vyks­ta de­ba­tai dėl se­no­sios au­to­bu­sų sto­ties li­ki­mo. At­sa­ky­ki­te, gar­bie­ji po­nai, ar ji rei­ka­lin­ga gy­ven­to­jams ir mies­to sve­čiams, ar jums, ta­ry­bos na­riai, ku­rie bal­sa­vo­te už jos iš­kė­li­mą? Jei aly­tiš­kiams, tai jų su­rink­ti pa­ra­šai se­niai at­sa­kė į vi­sus klau­si­mus. Gy­ven­to­jai no­ri sto­tį ma­ty­ti tik bu­vu­sio­je vie­to­je mies­to cen­tre. O gal Aly­tu­je vis­kas da­ro­ma ne žmo­nių pa­to­gu­mui, bet kler­kų įno­riams ten­kin­ti? Gal ta­da iš­kel­ki­me į už­mies­tį vis­ką, kas žmo­nių pa­to­gu­mui tar­nau­ja? Gal ir mies­to vie­ša­sis tu­a­le­tas, apie ku­rį taip il­gai kal­ba­ma, ge­riau­siai pri­tik­tų kur nors ne­to­li Gul­by­nės eže­rė­lio? Pa­bė­gė­ji ko­kius tris ki­lo­met­rus ir – ačiū – jau ne­be­rei­kia. Ir koks gro­žis mies­to cen­tre at­si­ver­tų: nei sto­ties, nei tu­a­le­to, tik trin­ke­lės ap­link me­ri­ją. Ir bal­tos ro­žės. Ty­lu, ra­mu, tuš­čia lyg ana­pi­ly­je…

Dar prie­plau­ko­je ap­si­lan­kau – pa­lau­kiu, gal koks lai­vas at­plauks, gal jach­tą iš­vy­siu? Net sal­du nuo to­kių min­čių da­ro­si. Ly­giai kaip sli­džių tra­sa: su di­de­liu trenks­mu įreng­ta ir ati­da­ry­ta bei ty­liai nu­ma­rin­ta. Oi, iš­min­tin­gi tie mū­sų spe­cia­lis­tai. Tik įdo­mu, kam jie to­kius „še­dev­rus“ ku­ria – sau, sa­vo vai­kams, mies­te­lė­nams ar sve­čiams? Mat daž­nas aly­tiš­kis šiuos vaiz­dus pa­ma­tęs tik gal­vą pa­krai­po, pa­lin­guo­ja ir sa­vęs pa­klau­sia: ar čia mums jau ne vis­kas gal­vo­je ge­rai, ar kam ki­tam?

Mes ne­be­kri­ti­kuo­ja­me, mes ken­čia­me ir lau­kia­me, o kai la­bai ima maus­ti – ta­da rė­kia­me. Gal iš­girs­ki­te ir mū­sų bal­są?

Ži­no­me, ana­pi­lin vi­si iš­ke­liau­si­me, pri­reiks dar tų bal­tų­jų ro­žių, bet jūs per anks­ti jo­mis ap­si­kai­šė­te ir sau ra­mų po­il­sį pri­si­šau­kė­te…

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!