Keli mano pomėgiai, nesusieti su darbu, tam tikru metu padarė mane kažkiek žinomu Lietuvoje, tai yra, kažkiek viešu žmogumi. Suprantama, kad ten, kur daug balto, turėtų turbūt būti kažkiek ir juodo, kad būtų tas vadinamas "balansas", bet apie tai vėliau.
Nors esu dar sąlyginai jaunas, jau galiu pasigirti turintis 12-os metų profesinės darbo patirties. Pradėjau labai anksti. Visada buvau veržlus, siekiantis daug daugiau, negu mano bendraamžiai, norintis stovėti tvirčiau ant kojų. Esu iš prigimties kovotojas. Kovotojas už laisvę, nepriklausomybę ir teisybę.
Šitie 3 dalykai man reiškia labai daug. Kovojau nuo to laiko, kai dar buvau visai mažas ir iš manęs daug kas tyčiodavosi: mokykloje, kieme, netgi artimi draugai. Niekad nebuvau nei „mušeika“, nei keikdavausi daug, bet už save galėdavau pastovėt, kai to reikalaudavo situacija. Mokykloje buvau dažniausiai „tylenis“, nors, kaip bebūtų keista, aktyvus „tylenis“. Per daug nesireikšdavau, bet daug klausydavau ir dalyvaudavau visokiuose renginiuose ir t.t.
Auklėjo mane motina. Bet netipiškai. Ne taip, kaip vienišos mamos paprastai auklėja sūnus. Mane auklėjo kaip kareivį. Tiesiogine to žodžio prasme. Gyvenimo kareivį. Nesiskundžiu dėl to, tas auklėjimas man davė labai daug, nors ir dėl kai kurių dalykų vis dar jaučiu pyktį motinai, tačiau dauguma jų man padėjo labai tvirtai stovėt ant kojų, labai anksti pajusti atsakomybės jausmą ir dideliais tempais judėti į priekį, siekti kartais neįmanomų dalykų.
Mane visuomet viliojo galimybės. Netgi tada, kai atrodė, jog tos galimybės tikrai ne man, jog aš jomis pasinaudoti negalėčiau, tačiau tai buvo nuolat mano postūmis domėtis, dirbti, mokytis naujų dalykų. Visa tai dar labiau sutvirtino mano auklėjimo pagrindus ir padarė iš manęs stiprų žmogų (bent jau aš taip manau).
Pasirinkau sunkų kelią, man daug kas sakė, kad tai neįmanoma, daug kas iš giminės netikėjo mano sugebėjimais ir kad galiu pasiekti tam tikrų dalykų, bet aš jiems tai įrodžiau. Įrodžiau tuo pačiu ir sau. Tačiau, kaip ir minėjau anksčiau, ten kur daug balto, turėtų matyt būt kažkiek ir juodo.
Per daug metų įtempto darbo, pastangų, karjeros tiesiog pradėjau jausti emocinį nuovargį ir galiausiai išsekau. Prasidėjo rimtos ligos (nors niekada neturėjau jokių žalingų įpročių), netekau savo vidinės motyvacijos, praradau vidinę harmoniją su savim (nors gal būt jos niekad ir neturėjau arba negalvodavau apie tai, kol buvau jaunesnis).
Pasiekiau dugną emocine prasme. Man pasisekė, kad atsirado žmogus, kuris man neleido tiesiog nugrimzti dar giliau, ačiū dievui, ir įkvėpė mane atgal gyvenimui. Pajutau naują gyvenimo skonį, pradėjau domėtis kitais dalykais, kurie mano fizinę būseną tikrai jei nesutvarkė visiškai tai pagerino bent 80 proc.
Tačiau to neužteko. Emocine prasme vis jausdavausi silpnesnis ir silpnesnis, vis labiau paveikiamas. Nors net ir tokiais momentais aš nesėdėdavau vietoje, vis tiek daug ką veikdavau, ir vis dar kasdien turiu naujų minčių, naujų idėjų, dirbu savo darbą, bet mano vidinis pasaulis yra sutrikdytas visiškai. Kartais visiškai nieko nebenoriu.
Nesu sociopatas. Nors kartais galvoju, kad taip būtų paprasčiau. Bet pagal savo charakterį esu emocionalus žmogus ir viską priimu labai giliai į širdį. Esu nuveikęs nemažai, įvairiose man įdomiuose srityse ir, aišku, ketinu nuveikti dar daugiau. Bet ateina kažkodėl supratimas ir nuolatiniai klausimai sau, o kam man viso to reikia? Koks viso to tikslas? Kam tiek metų ariau, dariau, stengiausi, siekiau?
Taip, atrodo atsakymas paprastas, belieka pasižiūrėt į rezultatus, bet vis vien tie klausimai tiesiog mane žlugdo ir neleidžia man tobulėti ir siekti naujų dalykų. Dažnai nematau prasmės. Esu nevedęs, vaikų neturiu. Kartais galvoju, kad gal man šeima padėtų sudėlioti taip sakant visus taškus ant „i“ šioje situacijoje ir apjungti viską į vieną visumą, kad jausti tą gyvenimo balansą.
Galbūt. Tačiau, dažnai kyla klausimas, ar tikrai man šeima šiuo klausimu gali padėti ir ar tai nėra tiesiog savęs apgaudinėjimas kažkoks ir bėgimas nuo savęs? Jaučiuosi lyg bėgčiau nuo savęs. Su tais nuolatiniais klausimais aišku ateina ir kiti negeri dalykai, tokie kaip pyktis, savęs nuvertinimas (+ neįvertinimas), nepasitikėjimas savimi, nesusikalbėjimas su mane supančia aplinka ir žmonėmis, problemos su nervais ir t.t.
Iš esmės jaučiuosi lyg senčiau labai greitai ir kad to negaliu sustabdyti ir kad nieko negaliu pakeisti. Turbūt paklaustumėt, ar esu laimingas? Bet niekad negalėdavau atsakyt iki galo į šį klausimą, nes turbūt niekad man nebuvo iki galo aiški pati sąvoka „laimė“ ir ką iš tikro ji reiškia.
Stengiuosi visuomet rinktis dabartį. Ne praeitį, ne ateitį, bet dabartį. Šią pamoką išmokau labai gerai. Džiaugiuosi, kad suvokiu dabarties prasmę ir jos galią. Tačiau, panašu, kad to neužtenka, nes mano smegenys mane nuolat kankina ir neleidžia tiesiog atsipalaiduoti ir mėgautis tuo, ką padariau (kad ir ne viską darau taip, kaip norėčiau ir, suprantama, tikrai ne visko pasiekiau to, ko norėjau). Tiesiog nemoku mėgautis savo rezultatu. O gal pats tiesiog neleidžiu sau mėgautis tuo dėl to, kad bijau atsipalaiduoti?
Žiūriu rimtai į gyvenimą ir į žmones, supančius mane. Jaučiu atsakomybę už save, už savo veiksmus ir, atrodo, žinau, kokią žinutę siunčiu į sociumą. Tačiau kaip pačiam pajausti tai, kad darai viską taip, kaip tu nori ir kad tai ir yra tie teisingi žingsniai laimingo gyvenimo link?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
TEISINGI ŽINGSNIAI LAIMINGO GYVENIMO LINK
Jums 30 metų. Taigi jūs pasiekėte tą amžių, kuomet jau galima daryti preliminarią savo nugyvento gyvenimo apžvalgą. Ir jūs konstatuojate, kad daug nuveikėte keliose srityse: čia ir dvylikos metų darbo patirtis, ir pagarba kaip žinomam žmogui, ir jautimasis ne pasyviu gyvenimo dalyviu, bet kovotoju. Tačiau vietoj pasitenkinimo atsiranda emocinė tuštuma, klausimai apie gyvenimo prasmę ir savęs nuvertinimas. Tikra emocinė duobė.
Atsiranda tokia būsena ne jums vienam, daug pasiekusiam žmogui. Ir netgi turi ji savo pavadinimą: "pasiekimų depresija". Kuri verčia permąstyti savo gyvenimą. Ir sukurti save iš naujo.
Jūsų kūrimui jau yra pagrindas: jūs suvokėte savo būseną ir atradote joje neharmoningumą. Nekalbėkime kol kas apie laimę, o pakalbėkime apie tai, kaip jums save harmonizuoti. Manau, jums gali padėti taip vadinamas "Peseshkiano rombas".
Nosratt Peseshkian - persų kilmės vokiečių psichoterapeutas, kuris pasiūlė visas žmogaus gyvenimo sferas pavaizduoti rombo pavidalu. Įsivaizduokite ir nupieškite šį rombą: viršutinis kampas susijęs su kūniškais dalykais, ir čia darbuojasi mūsų kūniški pojūčiai. Dešinys kampas - pasiekimai, ir čia pagrindinis instrumentas - protas. Apačioje - kontaktų su žmonėmis sritis, ir čia veikia tradicija. Kairysis kampas (jums jis bus svarbiausias) - tikėjimo, intuicijos sritis, čia pagrindinis instrumentas - vaizduotė.
Štai kaip dirbti su šiuo rombu. Imkite ir surašykite dešimt atėjusių jums į galvą jūsų gyvenimo įvykių per paskutinį penkmetį. Po to pažymėkite, kokiai rombo sričiai kiekvienas iš jų priskirtinas. Tarkime, "baigiau universitetą" - galbūt tai- proto suplanuotas pasiekimas, o gal - nauji kontaktai. "Įsigijau šunį"- gali būti ir naujų pojūčių sritis, ir kontaktai. Stenkitės priskirti įvykį kuriai nors vienai sričiai.
Kai baigsite, pasižymėkite įvykius ant rombo taškais, ir peržvelkite, prie kokio rombo kampo surinkote daug įvykių, o prie kokio - mažiau. Peseshkianas pastebėjo, kad tos sritys, kur pas mus yra didelis deficitas arba didelis perteklius - kuria specifines problemas.
Tarkime, jei pas jus visiškai nėra įvykių, susijusių su tikėjimo sfera, atsiranda šios sferos deficito problemos: nėra gyvenimo prasmės, tuštuma, mirties baimė. Jei deficitas kontaktų srityje - vienišumas, nepasitikėjimas savimi, nemeilės jausmas. Jei būtų deficitas (kuo aš jūsų atveju abejoju) pasiekimų srityje - atsirastų menkas savęs vertinimas, nepagarbos jausmas. O jei kūniškoje srityje - kūniškos ligos.
Tačiau būna problemų ir dėl pertekliaus. Tarkime, Azijos gyventojams dažnas perteklius tikėjimo ir kontaktų srityse - iš čia kyla religinis fanatizmas ir "apsinuodijimas žmonėmis". O vakariečiams, kurie šiose srityje jaučia deficitą, neretai būna pertekliaus problemos kūniškoje / pojūčių srityje (psichosomatinės ligos, svorio problemos) bei pasiekimų / proto (nuolatinis konkurencijos jausmas, nemiga, įkyrios mintys ir priverstiniai veiksmai).
Taigi nors aš jūsų sąrašo nemačiau, galiu įtarti, kad jūs turite perteklių pasiekimų srityje ir deficitą tikėjimo srityje. Nes simptomai tipiški: įkyrios mintys apie gyvenimo prasmę. O dar jaučiatės kovotojas, kas, žinoma, susiję su slapta konkurencija.
Jūs atvirai, kaip aš supratau, nekonkuruojate, nes nemėgstate konfliktų. Tačiau tas vienišas gyvenimo būdas, pasididžiavimas, su kuriuo jūs "įrodėte" visiems, koks esate šaunus ir kiek daug galite pasiekti, rodo, jog į žmones ilgą laiką žiūrėjote ne kaip į draugus ir "saviškius". O kaip į tuos, kuriems reikia kažką įrodyti. Kas būdinga slaptai konkurencijai.
Jeigu jūs su visa šia informacija sutinkate, tuomet galite pagalvoti apie tas gyvenimo sferas, kuriose pas jus yra deficitas. Ir pasverti, kaip jis susidarė. Tikriausiai tose srityse, kur jūs daug pasiekėte, jūs turite labiau išvystytus sugebėjimus. Tarkime, logišką mąstymą, valią, kryptingumą. Tačiau deficitinėms sferoms jums gali prireikti išvystyti kitokius sugebėjimus, tarkime, bendravimą, pakantumą, meilę, tikėjimą. O kaip šie sugebėjimai vystosi?
Rytuose tokiais atvejais žmonės susiranda Mokytoją. Mūsų sąlygomis mokytojus dažnai atstoja mokymai. Jeigu jūs nesiruošiate važiuoti į piligriminę kelionę, lankytis pas Indijos guru ar Peru šamanus, jūs galite rasti šį bei tą ir Lietuvoje. Gaila, kad nebeliko tėvo Stanislovo. Tačiau jūs vis vien galite pasižiūrėti, kokių dvasinių bei savęs tobulinimo mokymų šiuo metu yra internetinėje erdvėje. Ir atrasite daug dalykų, kurie jums atrodys įtartinai arba kuriems būsite priešiškas.
Tačiau perženkite save ir pabandykite patikėti. Be išankstinės nuomonės jūs eidamas į tokį mokymą vargu ar apsieisite, tačiau kuriam laikui ją išjungti sugebėsite. Įrodykite sau, kad galite tai padaryti. Jūs sugebėjote įrodyti, kad jums pasiseks profesijoje ir finansuose- ir įrodėte. Dabar tiesiog atėjo metas naujiems uždaviniams.
Tiesa, šalia dvasinių ieškojimų nepamirškite ir artimos merginos. Tai, žinoma, irgi reikalauja tikėjimo, tačiau jau kitokio. Čia reikia tiesiog pabandyti atsiverti, o jūsų laiškas rodo, kad jūs rašydamas man jau padarėte tame pirmą žingsnį.
O kaip su laime? Ji ateis, tik ateis netikėtai. Laimė neateina kaip pasiekimas, ji labiau panaši į netikėtą dovaną.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
