Apie biseksualumą kalbame gan retai, nes visuomenė vadovaujasi stereotipais, kurie tikrai nėra teigiami. Nors kalbant apie LGBT, biseksualai turi raidelę B, tai nieko nekeičia. Neretai biseksualai siejami su žmonėmis, kuriems monogamija yra svetima. Pavyzdžiui, jeigu turiu mylimą merginą, man gali kilti noras permiegoti su vaikinu. Arba atvirkščiai. Todėl kartais jaučiama bifobija ne tik iš heteroseksualių asmenų, bet ir iš homoseksualų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl biseksualai kiekvienais metais, spalio 23 d., mini biseksulų matomumo dieną. Nemėgstu kalbėti apie neigiamus dalykus, todėl norėčiau pasidalinti savo istorija.
Kad esu biseksuali, žinojau jau seniai. Sunkiausia buvo prisipažinti sau pačiai. Vis tikėjausi, kad tai tik hormonų audros ir panašios bėdos, kurios būdingos paaugliams. Deja, klydau. Tokia fazė gali trukti metus, bet ne... šešerius.
Bendraudama su žmonėmis negalvoju, ar jie vaikinai, ar merginos. Tiesiog bendrauju. Kartais nutinka taip, kad netyčia susižaviu. Pirmas susižavėjimas buvo 2007 m. Tai buvo miela mergina, atėjusi iš kitos mokyklos. Naujokė. Su ja bendravau daugiau nei 4 metus, tačiau draugystės baigėsi, nes ją pamilau.
Kodėl baigėsi? Pirma, jai patiko TIK vaikinai. Antra, ji buvo homofobė. Trečia, vis tikėjausi, kad pagysiu ir atsikratysiu šio „viruso“. Jaučiausi kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais. Tačiau „biseksualumo malūnai“ buvo gerokai didesni nei tikėjausi.
Jau senokai nesu paauglė. Studijuoju, dirbu ir gyvenu toliau. Neneigsiu, kad gyvenime buvo vaikinų, kurie užgniauždavo kvapą, tačiau neretai pasitaikydavo ir tokių merginų. Negaliu to paneigti. Tai tiesiog neįmanoma. Žinoma, atėjo laikas prisipažinti tėvams ir draugams, kas per velnias aš esu. Tėvai reagavo teigiamai. Jie nesureikšmino to, nes buvau ir būsiu ta pati dukra, kurią jie pažinojo daugiau nei 20 metų. Draugų reakcija irgi buvo panaši.
Su draugėmis buvo šiek tiek kitaip. Kai kurios heteroseksualios merginos uždavė klausimą – „Ar aš tau patinku?“. Jeigu būčiau atsakiusi teigiamai, net neabejoju, kad jos būtų dingusios. Tačiau atsakiusi į klausimą neigiamai, likau nustebinta. Sulaukiau antro klausimo „Kodėl?“. Po ilgų aiškinimų, kad nejaučiu traukos visoms pasaulio moterims, sulaukiau palaikymo. Nejaugi bifobija ir homofobija atsiranda dėl baimės kam nors patikti? Pasirodo, taip. Tai viena šio reiškinio priežasčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo patirtimi – ar esate patyrę meilę tos pačios lyties asmeniui? Galbūt turite homoseksualių ar biseksualių draugų ir norite išsklaidyti visuomenėje vyraujančius mitus? Esate homoseksualus ar biseksualus ir norite pasidalinti savo patirtimi, padrąsinti tuos, kurie bijo viešai prisipažinti savo orientaciją? Laukiame Jūsų minčių žemiau arba laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Myliu“: