Prie kompiuterio nesėdžiu ir laisvą minutę „negooglinu“, vakarais, kai grįžtu namo, žinios jau būna pasibaigusios, o jei pasiseka grįžti anksčiau, krentu į lovą ir jau neturiu jėgų įsijungti televizoriaus.
Taigi, prisistatysiu: aš vyras, man 30 metai, trejus metus turiu nuosavą verslą. Privalomos karo tarnybos neatlikęs. Taigi, esu potencialus kandidatas į šauktinius. Su aukštuoju, taigi, dar ilgai toks būsiu. Matyt, daug kas svarstys, kad vyrukas išsigando, tingi po laukus palakstyti ir purve pasimaudyti. Ne, neišsigandau, tik pasvarsčiau 9 mėnesius į priekį. Jei reiks, eisiu, o kur dingsi?
Tiesiog pagalvojau – kaip ir kam palikti palikti verslą? Turiu įmonę techninių paslaugų sferoje. Įmonė nedidelė. Dirba 7 žmonės. Keturi iš jų – tokie pat potencialai kaip ir aš į šauktinius. Taigi, svarstau: jei ims ir „laimės“ kuris iš darbuotojų loteriją? Nedidelei įmonei vienas darbuotojas yra be galo daug. Šiuo metu ir taip susiduriu su darbo jėgos trūkumu, mat visi vadybininkai ir teisininkai rankų purvintis nenori, o ir nesugeba.
Mokyklos, kurios išleidžia būsimus darbuotojus mano įmonei, nieko neišmoko. Jas baigia tokie, kurie net teorinių žinių neturi, o apie praktiką išvis sunku ką pasakyti. Ateina tokie, kurie ne tik sutaisyti, bet ir sugadinti nemoka. Taigi, kiekvienas darbuotojas man svarbus ir į kiekvieną investuoju baisiai daug savo laiko, žinių, kad paruoščiau jį tinkamai darbui. Ir štai viena dieną ims ir „pasiseks“ kuriam nors toje loterijoje – ir kas paskui? 9 mėnesiai yra baisiai didelis laiko tarpas, ypač techninėje srityje, nes daug kas pasikeičia.
Grįžus tokiam darbuotojui kiek pastangų reiktų įdėti tiek man, tiek jam, kad vėl grįžtų į darbo rinką? Kokios būtų tiek laiko, tiek finansinės sąnaudos? O kas dirbų tol, kol jis lavintų savo gynybos įgūdžius? Akivaizdu, kad man reiktų ieškoti pamainos. Bet jau dabar ieškau vieno darbuotojo, tačiau nerandu. Būtent todėl dirbu pats. Nors esu įmonės vadovas, bet dėl darbuotojų stygiaus pats dirbu tuos darbus, kuriam samdau žmones.
Į darbą atvažiuoju septintą ryto, nors dirbam nuo 9 val. Per tas dvi valandas, kol nieko nėra, susiplanuoju darbus, susirandu tiekėjus, užsisakau atsargines dalis, nuvažiuoju jų pasiimti, jei turi vietoje. Tada pradeda plūsti klientai... Su išankstine registracija ir be. Išklausau jų skundų ir pageidavimų, sudarau sąmatas, nustatau gedimus, derinu kainas, pavežu, tada rengiuosi spec.rūbus ir einu dirbti. Dienos metu dar kokius 20 kartų pakartoju tą patį, ką ir ryte, aišku, dar atsiliepiu į skambučius, padedu kitiems darbuotojams, jei kas nesiseka, ir registruoju klientus kitai dienai.
Geriau pagalvoju, jei dabar spėju, spėčiau ir tol, kol vienas iš mano darbuotojų būtų šauktiniu. Tik reiktų dirbti dar ir sekmadienį. Tiek to. Savo verslą turintys ir su darbo jėgos trūkumu susiduriantys mane šioje vietoje supras... O kas būtų, jei tas „laimingasis“ būčiau aš? Ilgai galvojau, kam galėčiau palikti įmonę... Nesugalvojau.
Net giminių, kurie šioje srityje ką nors suvoktų, neturiu. Tam, kad įkurčiau įmonę, reikėjo beveik 10 metų praktikos ir juodo darbo šioje srityje... Bet ir to neužteko. Pinigų trūko, taigi iki šiol sėdžiu su skola (turtingų tėvelių neturėjau). Sakysite, baisiai čia, nusisamdysi kitą direktorių ir bus tvarka. Bet čia dar kartą primenu, kad direktorius aš – tik popieriuje ir derybose su užsakovais, o kasdien vaikštau purvinas iki pirštų galiukų ir su spec. apranga ir dirbu. Juodą darbą tiesiogine šio žodžio prasme. Tikrai juodą... Kitas toks, vargu, ar atsiras.
Kas belieka? Užsidaryti! Jei man pasiseks (šį kartą kabučių nededu sąmoningai) loterijoje, beliks pasakyti savo darbuotojams viso gero, mat eisiu 9 mėnesiams į privalomą karo tarnybą (ką tik perskaičiau, kad galima šį laiką turiningai išnaudoti savivokai). Taigi, eisiu ir bandysiu susivokti, o ne kursiu pridėtinę vertę, mokėsiu darbuotojams algas, už kurias jie maitins savo vaikus, nemokėsiu jokio GPM ’o, PVM ’, jokių pelno mokesčių (matyt, valstybei nereikia). Nes juk tokiu būdu šauktinių kariuomenė kainuos pigiau.
Ar tikrai? Tokių kaip aš daug gal ir neatsiras, bet atsiras. Taigi, apie ką kalbame, kai kalbame apie verslumo skatinimą, užimtumo didinimą ir panašiai? Ką daryti tiems, kurie turi TIK vieną vaiką iki 14 metų ir nėra vienintelis maitintojas šeimoje, tačiau uždirba kiek daugiau nei minimalią alga, tiek jis, tiek žmona? Bet dirba, pašalpų neprašo. O dabar ims vyrą ir pašauks devyniems mėnesiams savivokai... Sunku net įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis palikdamas žmoną su vaiku ir žinodamas, jog turimų pajamų jiems tikrai neužteks...
Vaikų dar neturiu. Noriu, bet dėl visa ko gal atidėsiu iki 40-ies... Maža kas... Tik retoriškai klausiu: kuo privilegijuoti tie, kurie tik baigia mokyklas, sėdi teveliams ant sprando, nei dirbti (arba nori dirbti ir uždirbti po 700 eurų pirmą mėnesį), nei mokytis neketina (arba mokosi tik tam, nes taip visi daro), kuriems tik po 19-20 metų ir jie niekam neįsipareigoję? Gal kaip tik jiems ir ne pro šalį būtų skirti šiek tiek laiko savivokai?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: