Susidaro įspūdis, kad po tokių veikėjų langais jau stovi kokie nors „ZIL“ sunkvežimiai su atgrubnagiškai užtepliotais Lietuvos kariuomenės ženklais, seržantai įsakmiai rėkauja grubias komandas, o Karo policija grūda nepaklusniuosius „taikos balandžius“ į minėtuosius „ZIL‘us“, kurie nuveš visą šią publiką į „kazarmus“.
Panašaus pobūdžio straipsnių bei komentarų skaitymas priverčia ir mane, 38 metų vedusį dviejų vaikų tėvą, pažiūrėti per savo vis dar „paskolinio“ trijų kambarių buto Vilniuje, naujos statybos name Antakalnyje, langus. Kažkaip nesimato nei „ZIL‘ų“, nei Lietuvos kariuomenės „Unimog‘ų“, o ir Karo policijos patrulis prie laiptinės durų nestovi. Tiesa, netoli yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, tačiau ir iš ten nesklinda pavojaus sirenų signalai.
O dabar be fantazijų ir isterijų. Taip, aš esu susikūręs patogų gyvenimą: džiaugiuosi šeima, draugais, turiu gerą darbą, beveik naują „lizinginį“ „Volkswageną”. Žiemą su žmona ištrūkstame savaitei paslidinėti į kokią Slovakiją, o vasarą visa šeima galime pailsėti ne tik Lietuvos pajūryje. Viskas sotu, ramu, nuoseklu. Kitaip tariant – europietiška ir vakarietiška. Tačiau šiandien aš neklausiu savęs, ar esu priklausomas nuo šio komforto. Aš klausiu – nuo ko visa tai priklauso. Nuo paskolos banke? Iš dalies taip. Nuo geros darbo vietos? Irgi taip. Nuo šeimos? Be abejo. Tačiau po visu tuo slypi pagrindinis mano ir mano artimųjų saugumo aspektas – saugi ir nepriklausoma valstybė, kurios atsikūrimą prieš 25 metus dar, ačiū Dievui, pamenu.
Man neteko tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tačiau sprendimas grąžinti šauktinius (jei tokį priims Seimas, juk ten pilna ir oponuojančiųjų, ir neapsisprendusių; paskaitykite tuos nykius politikų, kurie, pasirodo, bus atleisti nuo karinės prievolės, jei ką, komentarus) man nekelia nei siaubo, nei išgąsčio, nei baimės. Nes aš esu Lietuvos Respublikos pilietis, dar menantis ką reiškia „taikos pamokėlės“ sovietinėje mokykloje, todėl suprantantis tuos, kurie šiandien gina savo šalį, miestą, namus, šeimą Ukrainoje. Ir jei kam nors dar nėra aišku, kad Lietuva gali būti sekanti Kremliaus diktatoriaus „patiekalų“ eilėje, man toks žmogus yra, švelniai tariant, keistas. Žinoma, į šią kategoriją nepatenka „vatnikai“, kuriems „kruvinojo Vovos“ atėjimas būtų dar viena šventė, papildoma proga pakilnoti „granioną stakaną“ sau įprasto gėrimo.
Todėl, nors mano amžius yra ties pačia rezervinių šauktinių riba, gauti tą „laimingą bilietą“ atsitiktinės šaukiamųjų atrankos būtų man tebūtų galimybė atlikti pareigą Tėvynei, prisidedant prie jos saugumo, kuris ir yra mano bei mano šeimos komforto garantas.
Ir pabaigai. Vienas žinomas dienraštis, prisijungdamas prie visos tos isterijos jau neva dėl dabar į „kazarmas“ vežamos „patrankų mėsos“, paskelbė, jog kariuomenė GRESIA Valančiūnui ir Motiejūnui.
Gerbiamieji, nuo kada tarnystė Lietuvos kariuomenėje Lietuvos respublikos piliečiui yra GRĖSMĖ? Atsakykime kiekvienas sau į šį klausimą ir priklausomai nuo atsakymo pasirinkime vatą ir degtinę arba šautuvą, šeimą ir savo šalį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: