Savanoriai pradėjo tarnauti Lietuvos sargyboje. Taip, vėliau euforiją pakeitė ilgesnio lito ir dar patogesnio gyvenimo gaudymas, todėl daug kas nuo tarnybos išsisukinėjo. Kilo susirūpinimas, kad pašaukiami prisistato tik devynias klases baigę, niekur neįstoję studijuoti, ligų nesimuliavę jaunuoliai. Ir prieš juos galima galvą lenkti, nes jie tuo metu buvo Lietuvos sargyboje. Nemažai jų savo gyvenimo kelią susiejo su darbu kariuomenėje, dalyvavo misijose, tapo tikrais profesionalais.
Profesionalų kariuomenė yra gerai – aukšta motyvacija, įgūdžiai, patikimumas. Tačiau mažų valstybių gyventojai supranta, kad būtent jie – žmonės – yra pagrindinė atrama. Didelė šalis turi didelį biudžetą, gali pasamdyti pakankamai profesionalų, todėl didžioji visuomenės dalis gali ramiai sau snūduriuoti.
Gal ir atsibosiu, bet paminėsiu tą patį Šveicarijos pavyzdį. Ir būtent dėl dabar dažnai kartojamų frazių – „kas čia tą Lietuvą puls, kam ji reikalinga“ ir pan. Šveicarija jau du šimtus metų neutrali ir visų kaimynų gerbiama kaip saugi vieta pinigų laikymui, niekam net nebuvo minčių jos pulti. Tai kodėl jie laiko „tik“ 150 tūkst. šauktinių kariuomenę? (Šaltojo karo metais – iki 600 tūkst...).
Argi jie kokie militaristai, agresyvūs nacionalistai? Ne, tą jų padėtį galima apibūdinti paprastai – ginkluotas neutralumas. Šveicarai tokią gausią kariuomenę netgi laiko cementu, vienijančiu šią trikalbę valstybę. Sugriuvus Sovietų sąjungai, didžiosios Europos valstybės leido sau atsipalaiduoti, atsisakė šauktinių, ginkluotąsias pajėgas sumažino kelis kartus, tačiau mažoms šalims nėra ką mažinti.
Plačiau neaptariant Izraelio, kurio egzistavimas tiesiogiai priklausomas nuo gausios vyrų ir moterų šauktinių kariuomenės, galima pažymėti šiek tiek daugiau gyventojų turinčios Suomijos pavyzdį. Ten aktyvus kariuomenės rezervas kelis kartus gausesnis nei Lietuvoje. Suomijos kariuomenė mišri – pusė šauktinių, pusė – profesionalų. Tokiu būdu išnaudojamos abiejų sistemų gerosios savybės ir nereikia politikams rietis dėl to, kas labiau saugo šalį – ar kiekybė, ar kokybė. Tokiu būdu daug sparčiau gausėja gyventojų dalis, kuri buvo laikiusi ginklą ir jaučia didesnę atsakomybę už savo šalį.
Maža šalis paprasčiausiai gali pristigti piliečių, norinčių dirbti kariuomenėje. Žinoma, šalies vyriausybei tenka užduotis išspręsti krūvą klausimų, susijusių su pašaukiamų tarnauti asmenų darbo vietos išsaugojimu, socialinių garantijų užtikrinimu jų šeimoms, kreditinių įsipareigojimų vykdymu ir pan. Atsakant į pasisakymus dėl to, kam apskritai reikia ginkluotis, ruoštis karui ir „provokuoti“, noriu pasakyti savo tvirtą nuomonę, kad karo nebus... Jei mes jo nepakviesime su gėlėmis.
Daugmaž visi esame bent po kartą girdėję apie įvykius, galėjusius sukelti III – ąjį pasaulinį karą. Bet karas nekilo, nes „pačios teisingiausios liaudies žmonių santvarkos“ eksportuotojai matė, kad gaus atgal. Deja, atskirose šalyse karai vyko, tik europiečiai ilgai mėgavosi taika (gal kartais dėl NATO?). Todėl dabar, labai nuoširdžiai deklaruodami taikius siekius, iš anksto parodykime bet kuriam agresoriui, kad mūsų kieme yra pakankamai vyrų ir moterų, kurie jaučia pareigą ir moka gintis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pasidalinkite savo nuomone – ar pritariate sprendimui grąžinti privalomąją karo tarnybą? Galbūt galite pasidalinti patirtimi, prisiminęs, kaip jums anksčiau teko tarnauti kariuomenėje? O gal priklausote tai grupei, kuriai planuojama pritaikyti karo prievolę, ir norite pasidalinti mintimis, kaip dėl to jaučiatės? Moterys, jūs jaučiatės nuskriaustos, kad jūs nesate šaukiamos dalyvauti baziniuose kariniuose mokymuose? Laukiame Jūsų minčių žemiau: