Jis - gražus, protingas, nuostabių mėlynų akių ir beprotiškai žavios šypsenos vaikinas, pavergęs mano mintis ir, ko gero, širdį. Susipažinom internete, kaip kad dabar yra madinga. Po mėnesio bendravimo nusprendėme susitikti. Pasimatymas pavyko.
Asmeniškai man jis paliko tikrai gerą įspūdį. Jei jis nemelavo, tai ir aš jam patikau. Po pasimatymo sekė dar 3 mėnesiai bendravimo. Su kiekviena diena mano mintys apie jį sukosi vis labiau. Juokinga tik tai, kad jis vis nerasdavo laiko daugiau susitikti. Nors aš ir labai norėjau jį pamatyt dar kartą...
Galiausiai, pastūmėta draugės, nusprendžiau jam pasakyti, kaip jaučiuosi. Bijojau, labai bijojau... Bet pasakiau. Ir mano baimės pasitvirtino. Nuo mano prisipažinimo, kad jis man patinka, praėjo jau savaitė. O žinių iš jo jokių...
Kiekvieną dieną nuolat tikrinu telefoną ir „Facebook“, tikėdamasi, kad jis parašys, bet tikriausiai turiu atsisakyti šios beviltiškos minties... Na, bet bent pabandžiau. Kaip sakoma, kas nerizikuoja, tas negeria šampano!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šis tekstas dalyvauja DELFI Piliečio konkurse.
Klausiame Jūsų, kada verta ir kada ne prisipažinti įsimylėjus? Ar yra skirtumas, kas pirmasis turėtų tai padaryti, mergina ar vaikinas? Ką daryti, kaip bendrauti, jei žmogus neatsako tuo pačiu?