Mano vardas Lukas, man 20 metų. Gyvenu šiuo metu Londone. Jau kurį laiką esu Anglijoje, bet į Londoną atvykau tik gruodį. Esu čia visiškai vienas, šiame mieste neturiu nei draugų, nei giminių. Dar lyg šiol pamenu tą dieną, kai atvykau į Londoną. Ji buvo saulėta ir tikrai įdomi. Juk aš pirmą kartą Londone!
Nieko nelaukęs susiradau vietelę, kurioje galėčiau „atsiprintinti“ savo CV. Tai padaręs nelaukiau, o sukau ratus ir dalinau kiekvienam restoranui, maloniai bendravau su aplinkiniais. Visi, kas sužinojo, kad aš čia pirmą dieną, liaupsino mano sugebėjimą bendrauti. Dar nesutemus gavau pasiūlymą dirbti naktiniame klube. Tai kėlė šypseną... Galva svaigo nuo tiek vaizdinių ir įvykių. Be abejo, sutikau su pasiūlymu dirbti barmenu.
Sutemus susiradau pigų, bet patikimą hostelį. Tai padaryti man padėjo išmanioji programėlė telefone. Išaušus pradėjau darbą naujame darbe. Visi buvo nustebę, nes po dienos su manim jau šnekėjosi „general manager“. Jis sakė: „So many people talk about how great they are and why they should be given an opportunity. I don't want to hear all the things you can do, I want you to show me! My staff has got to be some of the best players I've ever had the privilege of working with and you this team player“. (liet. tiek daug žmonių kalba apie tai, kokie geri jie yra ir kodėl jiems turi būti suteikta galimybė. Nenoriu girdėti apie viską, ką tu gali padaryti, noriu, kad man parodytumei! Mano darbuotojai turi būti vieni geriausių žaidėjų, su kuriais man buvo garbė dirbti, ir tu esi šios komandos žaidėjas).
Tą akimirką pasijutau paskatintas dirbti dar geriau ir sunkiau! Bet dirbau su aistra, turėjau kaustyti žmonių širdis ir kaip magnetas traukti jų pinigus. Rezultatai buvo geri, apyvartos didesnės už kitų, jau senokai dirbančių barmenų. Susiradau kambarį Leyton rajone, nes hostelyje negalėjau atsipalaiduoti. Kaina jo – 520 svarų per mėnesį – atrodė normali kaina, nes tuo metu nebuvo geresnio pasiūlymo.
Viskas ėjosi lyg per sviestą... iki Naujųjų metų pirmojo mėnesio pradžios. Daug atleistų darbuotojų, per dvi savaites – viena darbo diena. Kad ir kaip patiko man ta vieta ir kad ir kaip žadėjo, jog su laiku per kokį mėnesį viskas susitvarkys, sau tokios prabangos – laiko – leisti negalėjau. Išėjau. Dar tą pačią dieną pradėjau naujas paieškas. Buvo neįtikėtinai sunku. Nešiojau CV, siunčiau laiškus, naršiau forumose bei skelbimuose.
Radau darbą „pub'e“. Mokėjo ne daug, valandų mažai, bet darbą dariau gerai, netinginiavau, nors ir džiaugsmo nejaučiau. Po savaitės mane atleido, nes kompanija uždarė du kitus „pub'us“ ir naujokus iškeitė į senbuvius. Jau antrą savaitę leidžiu pinigus spausdinimui ir stengiuos grįžti vėlai, nes sąmoningai vengiu kalbos apie nuomą. Mane tai slegia ir žeidžia. Tikrai ieškau visais būdais jau net bet kokio darbo tik kad galėčiau pradėti dirbti nors ir šią akimirką. Nieko. Tyla. Tikrinu paštą ir laukiu skambučio iš niekur. Tiesa eisiu pasimėginti dėl darbo į viena nuostabų kokteilių barą, bet tik kitą savaitę ir be garantijų, kad gausiu tą darbą. Nors padariau viską, kas mano valioje, kad tik gaučiau jį.
Didžiausia dilema yra tai, kad sąskaitoje turiu 72,40 svaro, ir vėluoju sumokėti nuomą. „Travel card“ baigiasi po 2 dienų, nevalgiau antrą dieną ir nežinau, kur kreiptis ir ką daryti. Išsiunčiau kelis laiškus dėl „room share“, bet dar negavau atsakymo. Nujaučiu, kad rytoj galiu likti benamis.
Turiu bent 10 pasiūlymų dirbti nuo vasario galo ar kovo pradžios, bet tik vieną kitą savaitę. Nelabai turiu iš ko pasiskolinti. Gal galėtumėte patarti? Kaip elgtumėtės Jūs šioje situacijoje?
Norite pasidalinti savo mintimis ar istorija? Tai galite padaryti žemiau:
