Vasario 9 d. rodyta viena televizijos laida sukėle labai prieštaringus jausmus. Pati esu musulmonė, sąmoningai pasirinkusi ir religiją, ir skaros nešiojimą. Kartais tikrai norėtųsi, kad Lietuvoje būtų daugiau kalbama apie islamą išpažįstančius asmenis, nes kaip taisyklė, labiausiai bijoma to, apie ką mažiausiai turima žinių. Tačiau eilinį kartą tenka nusivilti – nejau pašnekovus į laidą kviečiame tik tam, kad paprovokuotume ir pasityčiotume? Atsakymą žinau... Numanau, kad protingas ir išsamiai atsakantis į klausimus žmogus greičiausiai netiktų laidos formatui.
Ir vis dėlto norėtųsi priminti, kad islamas yra viena iš trijų svarbiausių monoteistinių religijų. Mes tikime pranašu Jėzumi, Moze, Nojumi, Abraomu ir daugeliu kitų, minimų Biblijoje, tikime į angelus (angelas Gabrielius apreiške Koraną), tikime paskutiniąja teismo diena.
Tikiuosi, visi lietuviai katalikai puikiai žino istoriją, kai pranašas Abraomas turėjo paaukoti savo sūnų Izaoką Viešpačiui, bet Dievas jo pasigailėjo ir atsiuntė avinėlį. Aš šią istoriją perskaičiau dar būdama mokinė vaikiškoje Biblijoje. Taigi, pati didžiausia musulmonų šventė ir vadinasi avinėlio aukojimo švente (Eid), per kurią, pagal galimybes, yra paskerdžiamas avinukas minint begalinį Dievo gailestingumą.
Pagal Koraną, kaip ir Biblijoje, Dievas pirmiausiai sukūrė Adomą ir Ievą, o Marija susilaukė vaiko būdama nekalta.
Esu skaičius Bibliją, nes buvau tikinti. Dabar skaitydama Koraną puikiai prisimenu tas pačias istorijas, todėl tai nėra kažkoks radikalus tikėjimo pakeitimas. Tiesiog tikiu tuo pačiu, kuo ir anksčiau, plius paskutiniuoju pranašu – Mahometu (te būna jam taika ir ramybė), bei seku pakeitimais, kurie buvo jo nurodyti per perdavimus.
Labai norėtųsi, kad prieš ieškodami skirtumų ir pykčio priežasties, pradėtume pažinti šia religiją nuo panašumų. Ir jei išgirstate, kad musulmonai tiki Alachu, supraskite, kad tai yra tas pats Vienas Dievas, tiesiog žodis Dievas arabų kalboje yra Alach. Juk jei lietuvis lietuviškoje laidoje pasakotų, kad „Lithuania yra labai graži šalis“ mes nepagalvotume, kad šnekama apie kažkokią kitą šalį nei Lietuva.
Žinau, kad po straipsnio pasipils daug komentarų, kuriuose bus liejama neapykanta ir pagieža iš serijos „štai dar viena parsidavėlė, išdavusi savo šaknis, tautiškuma ir pan. ir t.t.“ Puikiai įsivaizduoju būsimų komentarų turinį, todėl jų tikrai neskaitysiu, tačiau iš anksto atsakau į jūsų klausimus.
Taip, esu savo noru pakeitusi religiją, nes skaičiau, nes domėjaus, nes man to reikėjo ir religijos mokiausi ne iš vyro. Jo šalies kultūros neperėmiau ir nežadu, esu vis dar ta pati lietuvaitė ir ja liksiu, patinka jums tai, ar nelabai...
Jei gyvenimas nesusiklostytų su dabartiniu vyru, tada neieškočiau jokio kito, tačiau skaros nenusiimčiau, maldų neatsisakyčiau ir toliau likčiau musulmone.
Ne, per daugiau nei dešimtmetį trunkančią mūsų santuoką vyras nei karto nepakėlė prieš mane rankos ir jokio smurto prieš mane nenaudojo. Ne, jis neturi nei antros, nei trečios žmonos.
Ne, nebijau, kad viena dieną jis mane išsiveš į savo šalį ir atims vaikus. Jo šalyje jau gyvenome, tačiau grižom atgal į tą Europos šalį, kurioje ir susipažinome.
Taip, aš galiu dirbti, galiu išeiti iš namų, galiu vakare neparuošti vakarienės ar nesutvarkyti namų.
Ne, mano dėka jis negavo jokios vizos ar dokumentų – legaliai gyveno Europos Sąjungos šalyje jau iki mūsų pažinties.
Taip, aš esu laiminga ir to paties linkiu jums visiems, ameen.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Tai galite padaryti žemiau: