Baigę studijas Lietuvoje, neketinome bėgti. Džiaugėmės radę darbus, už 6000 litų nusipirkome 3 kambarių butuką mažame miestelyje, išsimokėtinai pirkom skalbimo mašiną, kitus baldus. Kūrėmės ir greitai pritapome prie miestelio gyventojų, kurie buvo malonūs ir atviri. Tačiau gyvenimas nuo algos iki algos vis skatino ieškoti, kur geriau.
Pirmas realus pasiūlymas gyventi kitur buvo Italija. Šiltas klimatas, pati geriausia virtuvė Europoje, pietietiškas temperamentas mane labai žavėjo. Deja, pirmas bandymas nepavyko. Išleidom visas santaupas (pinigus, gautus uz parduotą butą), neradom jokio legalaus darbo ir grįžom į Lietuvą. Abu nesunkiai gavome darbus, tačiau pragyvenimas su dviem vaikais, dirbant pedagoginį darbą, nebuvo toks, apie kokį svajojom. Aš likau dirbti Lietuvoje, vyras bandė laimę Europoje – Vokietijoje, Belgijoje, Norvegijoje.
Norvegija pasirodė saugi šalis,besirūpinanti savo žmonėmis, leidžianti gyventi, o ne egzistuoti. Prireikė pusės metų, kad apsispręsčiau visam laikui palikti Lietuvą ir pradėčiau gyvenimą Norvegijoje.
2008 metais spaudoje dar nemirgėjo straipsniai apie „Barnevernet“. Vienintelis dalykas, kuris mane neramino – švietimo sistema nežinomoje šalyje. Dar būdama Lietuvoje girdėjau, kad norvegai daugybos lentelę mokosi 10 klasėje, kad ten visi kvaili. Diskutavau su kitataučiais pedagogais, kurie mane pardrąsino, analizavau PISA rezultatus, kur Lietuva nebuvo viena iš geriausių rezultatų pasiekusi šalis. Taigi, nusprendėm pamėginti…
Vaikai pritapo greitai. Mums, suaugusiems, buvo šiek tiek sunkiau. Pamaininis darbas žuvies fabrike, nauja kalba, kitokia kultūra. Žavėjo pastovumas ir pinigai, tačiau atšiaurus klimatas nebuvo tai, apie ką svajojau. Pradėjau savęs klausti – ar tokio gyvenimo norėjau? Ar visą likusį gyvenimą dirbsiu žuvies fabrike ir būsiu laiminga?
Į Lietuvą grįžti nenorėjom dėl ekonominių priežasčių, tačiau ir gyvenimas čia nebuvo svajonė. Turėjom paplušėti, išmokti kalbą, gauti darbus pagal specialybę, kol pagaliau įsitvirtinom ir manom, kad pagaliau gyvenam gerai. Neketinu teigti, kad liksiu Norvegijoje iki pat mirties. Nors išmokau kalbą, dar ir dabar būna situacijų, kai turiu galvoti, ką pasakyti šalia esančiam norvegui, užmegzti pokalbį ir jį palaikyti ne visada būna lengva. Čia gera dirbti, saugu gyventi, tačiau jau pradedu svajoti apie gyvenimą Ispanijos pajūryje, kur žmonės daug šiltesni, atviresni.
Prieš 2-3 metus lietuviškoje, rusiškoje ir lenkiškoje spaudoje pasirodė straipsniai apie „Barnevernet“. Buvo keista skaityti, kadangi norvegų televizijoje ar spaudoje apie tai nieko nemačiau ir negirdėjau. Pirmoji mintis, šovusi man į galvą, buvo ta, kad Lietuva nori sustabdyti emigrantų bangą ir gąsdina tuo, kas tėvams brangiausia – vaikais. Straipsnių nemažėjo, kalbos netilo, užvirė diskusijos socialiniuose tinkluose. „Facebook“ vartotojai dalinosi, komentavo, piktinosi, gąsdino…
Dar ir dabar nesuprantu kodėl. Gyvendama 7 metus Norvegijoje, dirbdama pedagoginį darbą, turėdama pokalbių su „Barnevernet“ 2-3 kartus per metus dar nė karto negirdėjau, kad iš ko nors būtų atimtas vaikas (neskaičiuojant straipsnių lietuviškoje spaudoje).
Mokytojai čia pasirašę „Taushetsplikt“ (komentuoti, viešinti vaiko ir tėvų problemų negalima), todėl lengva plūsti, teigti, kad tėvai praranda vaikus be priežasčių. Mokykla, darželis, „BUP“ ar „Barnevernet“ viešai nekomentuos asmeninių situacijų.
Žinau atvejį, kad kaimynai skundė tėvus, dirbusius vakarinėje pamainoje ir paliekančius mažamecius vaikus namie, žinau, kad „BUP“ (vaikų ir jaunimo psichiatrinė poliklinika) kviečiasi tėvus pokalbiui, jei mato sunkumų vaiko raidoje. Jie kalba, konsultuoja, bando padėti.
Taip pat žinau atvejį, kad įbauginta mama susimetė daiktus į automobilį per porą minučių ir bandė išvykti iš šalies, bijodama, kad atvyks „Barnevernet“ ir atims jos vaikus. Pratęsus pokalbį, paaiškėjo, kad jai grasino jos dabartinio vyro buvusios žmonos giminaitis, kuriam nebuvo atsiskaityta už atliktus statybos darbus. Vyrukas, praradęs viltį atgauti pinigus, paskambino ir pagrasino, neva, jei jam nebus atsiskaityta, jis paskambins vaikų teisių apsaugai ir praneš, kad tėvai nesirūpina vaikais, juos muša bei palieka vienus, vartoja narkotines medžiagas…
Turiu draugą vokietį, kuris kelis kartus per savaitę suranda straipsnius apie Rytų Europos treilerių vairuotojus, sukeliančius avarines situacijas slidžiame kelyje, vežancius kontrabandą ar vairuojančius išgėrus, ir dalijasi „Facebook“ tinklapyje. Tai sukelia daug diskusijų ir pykčio tarp norvegų, nekelia autoriteto Rytų Europai.
Šeimos, bijančios ir tikinčios, kad jų vaikai bus atimti be reikalo – grįžkit atgal į Lietuva, juk ne pinigai svarbiausia. Šeimos, likusios čia, Norvegijoje, – nepasiduokite baimei, tiesiog mylėkite savo vaikus. Nekalbėsiu apie fizinį smurtą, nemanau, kad dar yra daug šeimų, mušančių vaikus.
Prisiminkite mažus dalykus, kurie nebūdavo privalomi Lietuvoje:
- vaikas, sėdintis galinėje sėdynėje, privalo būti prisegtas saugos diržu (aš pati gyvendama Lietuvoje į tai žiūrėdavau neatsakingai);
- vaikas, būnantis lauke tamsiu paros metu, privalo turėti refleksinį atšvaitą, liemenę;
- vaikas, važiuojantis dviračiu, privalo turėti šalmą.
Nesakau, kad nemylėjau savo vaikų, gyvendama Lietuvoje, bet Norvegija mane išmokė, kad taisyklių turiu laikytis dėl saugumo, o ne dėl policijos.
Nesame tobuli, gyvenimas taip pat ne tobulas. Gyvenkime ir darykime jį gražesniu. Rūpinkimės savo vaikais, gerbkime ir saugokime vieni kitus. Nebijokim ieškoti geresnio gyvenimo, o pajutę, kad gyvenam nesaugiai, darykim viską, kad būtų saugu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Įvykiai Norvegijoje – vieną labiausiai aptarinėjamų šių dienų temų. Šurmulys sukilo po to, kai Norvegijos policija pranešė, kad sausio 26 d. dingęs septynmetis lietuvis buvo pagrobtas ir išvežtas iš šalies, po to, kai susitiko su biologine mama prižiūrint vaikų gerovės apsaugos tarnybai „Barnevernet“.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija pirmadienį ryte gavo informaciją, kad Lietuvos nepilnametį pilietį G.B. Švedijos institucijos jau sausio 28 d. perdavė Norvegijos socialinėms tarnyboms, o lietuviai aptarinėja, ar teisingai elgiamasi su Norvegijoje gyvenančiomis, vaikus auginančiomis lietuvaičių šeimomis.
DELFI skaitytojas jau spėjo pasidalinti nuomone – jis pats dirba Norvegijoje ir pažinojo vieną žmogų, iš kurio buvo atimti du vaikai. „Iš vieno tokio prieš gal dvejus metus buvo paimti du vaikai dėl naudojamo smurto (įvairaus pobūdžio). Žmogus nesuprato, ką padarė blogai – juk jis irgi taip buvo auklėtas. Gavo jis, žinoma, nemokamą teisinę pagalbą, bet jo byla, panašu, pralaimėta“, – pasakojo jis.
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo nuomone ar patirtimi. Galbūt turite pažįstamų Norvegijoje, patys ten gyvenate ir galite papasakoti apie situaciją, matydami ją iš arčiau? Laukiame Jūsų laiškų el.paštu pilieciai@delfi.lt, savo nuomone ar rašiniu taip pat galite pasidalinti žemiau!