Pirmiausiai mano akį turi patraukti knygos pavadinimas, o tada perskaitau pirmą ir paskutinį knygos sakinius – jie turi sudominti, įtraukti ir, pageidautina, išpešti iš sielos gilumos kokią nors stiprią emociją. Su A. Matačiaus knyga viskas buvo kiek kitaip – sėdėdama nuobodžioje paskaitoje ir klausydama monotoniško dėstytojo balso nutariau užsiimti įdomesne veikla ir paieškoti lietuvių autoriaus knygos, parašytos ne seniau nei prieš 5 metus ir patenkančios į grožinės literatūros lentynas.
Radau naujai iškepto autoriaus knygą ryškiai rožiniais viršeliais išgirtą iki skausmo. Sužavėjo ir citata iš knygos. „Meilė – tai nuolatinis domėjimasis žmogaus, kurį mylime, gyvenimu ir tobulėjimu… (Erichas Fromas) … visa kita – tik neurotinis sutrikimas. (Michailas Litvakas)“. Tai – pati knygos pradžia – taigi iš esmės knyga tiko ir pagal mano kriterijus, tiesa, paskutinis sakinys sunyko minčių sraute. Panašiai nutiko ir su visu kūriniu.
Galbūt vadinti save romanų mėgėja būtų per drąsu, tačiau tikrai teko jų skaityti ne vieną. Lyginti šio autoriaus darbo nesinorėtų su gerai plunksną įvaldžiusiais rašytojais, vis dėlto – debiutas. Knygą autorius pradeda su be galo stipriu polėkiu, knyga skaitoma lengvai, be didelių apmąstymų, sakiniai trumpi, dėliojami lengvu stiliumi ir neskausmingai keičia vienas kitą. Knygos pradžioje, pagrindinio veikėjo pažinties su Kotryna metu, rodos, netrūksta nieko. Vyriškas ego liejasi puslapiuose, jį keičia vis prasibraunantys jausmai, o galiausiai išnyra ir gyvuliška vyro prigimtis.
Intriguoja – ypač, kai esi moteris. Pradedi tikėti, kad knygoje rasi atsakymus į klausimus, kurių tiek laiko ieškojai, suprasi, ką jaučia įskaudintas, nusivylęs, sekso ištroškęs vyras. Vis dėlto, tai tik iliuzija. Netrukus, verčiant puslapius, prieinama prie gašlių sekso scenų, kurios ir skatina, ir žlugdo visą knygos žavesį. Žavi tuo, kad pagrindinis herojus tarsi ir apnuogina savo slapčiausius vidinius geismus skaitytojui ir be gailesčio parodo aistrą, kuri kartais peržengia visas padorumo ribas. Būtent tai intriguoja ir verčia skaityti toliau. Kita vertus, neišbaigtas autoriaus stilius šias scenas padaro blankias, nesubtilias, per mažai aštrias. Lieka jausmas, kad autorius norėjo sudrebinti skaitytojo mintis ir jausmus, bet pradėjęs tai daryti nerado tinkamų žodžių. Būtent dėl to, mano nuomone, knygoje nelieka nei sekso, nei erotikos. Viskas nublanksta ir susilieja į bendrą turinį, o vietos, kurios turėjo sudrebinti, nepalieka nei menkiausios emocijos ar prisiminimo.
Negana to, knygos anotacijoje romanas pristatomas kaip kūrinys, pilnas sekso scenų, atviros erotikos bei gilesnių išgyvenimų. Taip, tos sekso scenos iš tiesų persmelkia kiekvieną knygos dalį (knyga suskirstyta į 4 dalis), bet kuo daugiau skaitai, tuo darosi aiškiau – autorius dar neatrado savęs. Erotika, kuri kartais atrodo tampa visu knygos pagrindu, perteikta nerangiai: nei meniškai, nei buitiškai. O besikartojantys žodžiai kiekvienoje jų tiesiog bado akis. Autorius rašo apie visiškai skirtingas moteris, o aprašydamas seksą su jomis vis kartoja tuos pačius žodžius, sinonimus, būdvardžius. Į akis krinta ir tokie žodžių junginiai kaip „mano ginklas“, „jos drėgna šiluma“ ir t.t Tai tik įrodo, kad autorius pasiklydo – pradėjęs su didele aistra ir atvirumu nuo pirmosios sekso scenos, jau po keleto knygos puslapių jis viską bando pridengti subtilumu, bet neskaniai skambantys žodžių junginiai, kuriuos kasdieniame gyvenime retai išgirsi, visa tai sugriovė. Rezultatas – neliko nei atvirumo, nei subtilumo, o „atvira erotika ir sekso scenos“ labiau priminė paauglių literatūrą, kur dirbtinai stengiamasi sukurti suaugusiųjų pasaulį, bet iš tiesų nutylima, kas slepiasi po nuodėmių šydu.
Nors autoriui plunksnos braižą, mano nuomone, dar reikia stipriai tobulinti, pagirti jį galima už siužetą. Įtraukianti knygos pradžia, kurioje jis jau užsimena apie tris savo gyvenimo moteris. O moterys – skirtingos, tiek išvaizda, nors jai autorius dėmesio beveik nesuteikia, tiek charakteriu. Po kiekvienos knygos dalies skaitytojas verčia puslapius vedamas smalsumo – o kokia bus kita. Ir ne tik kokia bus, o kaip pagrindinis veikėjas ją priims, supras, prisijaukins. Vedamas šio smalsumo skaitytojas knygą nesunkiai gali perskaityti per vieną naktį. O mažiau kritiškam skaitytojui tai tiesiog atgaiva po sunkios darbo dienos. Bet man šiose, matyt, kruopščiai atrinktose istorijose trūko vyriškumo. Maždaug ties knygos viduriu pasimečiau, ar knygą rašo gyvenimu nusivylęs vyras, ar penkis vyrus palaidojusi ir gyvenimo prasmės nebematanti moteris. Hiperbolizuoju, žinoma. Bet pradžioje paties autoriaus sukurta iliuzija, kad knygoje vyras apnuogina savo jausmus ir sielą, išgaravo kaip užpūstos žvakės dūmai.
Antroje knygos dalyje, kurioje pagrindinis veikėjas susipažįsta su Laura, atsirado dar vienas nemalonus akiai ir ausiai (jei skaitai garsiai) reiškinys – labai negyvenimiški, dirbtini, suimituoti dialogai. Vėliau jie lydėjo likusias dalis knygos ir vietomis skaitant tiesiog darėsi koktu ir pikta – taip paprasti žmonės (nei vyrai, nei moterys) nekalba ir, ko gero, niekada nekalbės. Skaitant skyrių apie Laurą apėmė toks jausmas, kad šią knygos dalį rašytojas tiesiog sugalvojo ir bandė iš savęs kaip nors ją išspausti, o kitos 2 dalys apie moteris atrodė tikresnės, labiau išgyventos, išjaustos vidumi. Tai, žinoma, tik mano spėjimas.
Knygos pabaiga virto tikra kančia. Varčiausi nuo vieno šono ant kito, puslapius skaičiau lėtai, nebebuvo veiksmo. Iš nevaldomų moterų, grakščių jų kūno linijų, aistros ir gaivališko sekso, meilės troškimo, nerimo, savęs ieškojimo autorius pereina prie nuobodaus šokolado proceso, pasakojimo, kokioje temperatūroje tas šokoladas gaminamas ir man pasidaro nuobodu.
Šokoladas – laimės hormonų nešėjas. Ir, mielas autoriau, man nesvarbu, kaip jis gaminamas, koks jis – pavykęs ar ne, man svarbu, koks jo skonis ir kvapas. Ar jis rūgščiai kartus kaip Kotryna, ar be skonio kaip Laura, ar saldžiai kvapnus kaip Monika. Man svarbu, ką tas šokoladas atnešė į pagrindinio herojaus gyvenimą. Ar jis tikrai pakeitė tas moteris ir tuos prisiminimus bei emocijas, kurias jos atnešė, kaip tai nutiko knygoje? Ar tikrai? O gal jis tiesiog paliko burnoje malonų skonį, kurį iš tiesų jos ir davė išeidamos. Tai tarsi lieka tarp eilučių. Bet per daug giliai, kad būtų galima pamatyti ir pajausti.
Knygos autorius pradžioje rašo, kad „gyvenimas mėgsta trejetus“. Mano nuomone, gerai knygai trejetas irgi labai svarbus: įtraukiantis siužetas, išlavinta mintis, kuri išsilaisvina tinkamuose žodžiuose ir skaitytoją tokiu būdu pasiekia nesuvaidinta emocija, bei rašytojo ugnelė (įkvėpimas ir aistra), kuri jaučiama knygoje iki pat pabaigos. Man atrodo, kad kol kas knygos autoriui pavyko tik pirmasis.
Knygos į šiukšlyną jokiu būdu nemesčiau. Ar rekomenduočiau ją skaityti kitiems? Taip. Jei norisi lengvo skaitalo prieš miegą, kuris nepalieka jokių gilesnių žymių tavo pasąmonėje. Palinkėčiau autoriui išlaikyti savo užsispyrimą ir užsidegimą, kuris labai jaučiamas knygos pradžioje, bet išpešti iš savęs truputį daugiau nei leidžia sąžinė.
Apsinuoginti prieš skaitytoją gal ir nepatogu, bet jei norisi tiek daug slėpti, tai ar tikrai verta tai atiduoti svetimoms akims?